Pastaraisiais metais Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą išaugo į platesnę, mažiau matomą konfrontaciją su visa Europa. Tarptautiniai ekspertai fiksuoja sistemingas Kremliaus diversijas ir provokacijas įvairiose Europos šalyse, kurias jie vadina „šešėliniu karu“.
Straipsnyje apžvelgiamos naujo tyrimo išvados ir įspėjimai dėl galimo agresijos plėtimosi, taip pat aptariamos rizikos Baltijos valstybėms ir kitoms regiono šalims.
Prieš ketverius metus, pradėjęs plataus masto invaziją į Ukrainą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš esmės atvėrė ir kitą frontą – tylų, mažiau matomą, bet ne mažiau pavojingą karą prieš Europą. Šis konfliktas vyksta ne atvirame mūšio lauke, o per diversijas, sabotažą, išpuolius ir provokacijas įvairiose šalyse.
Tarptautinio kovos su terorizmu centro (ICCT) naujausioje ataskaitoje nurodoma, kad nuo 2022 metų vasario Nyderlandų tyrėjai užfiksavo mažiausiai 151 smurto, sabotažo, padegimų, sprogdinimų ir kitų nusikalstamų bei teroristinių veikų atvejį, susijusį su Rusija. Net 12 iš šių incidentų įvyko jau po 2025 metų liepos, o tai rodo, jog ši veikla ne silpsta, bet tęsiasi ir intensyvėja.
Tarp užfiksuotų atvejų – Rusijos šnipo sulaikymas Estijoje, Lenkijos tyrimai dėl geležinkelių sabotažo, Rumunijoje užkirstas kelias siuntoms su padegamuoju mišiniu, taip pat išpuolis prieš Rusijos disidentą Prancūzijoje. Šie epizodai atskleidžia platų geografinių taikinių spektrą ir įvairius naudojamus metodus.
Taip pat skaitykite:
Ataskaitoje pažymima, kad Rusijos specialiosios tarnybos aktyviai naudojasi ir provokacijomis, kuriomis siekiama kurstyti visuomenės susipriešinimą. Fiksuota atvejų, kai buvo išniekinami žydų bendruomenių objektai, juos apipilant žaliais dažais, o prie mečečių Paryžiuje paliekamos kiaulių galvos, taip mėginant įžiebti religinius ir etninius konfliktus.
Jungtinėje Karalystėje, pasak tyrimo, su Kremliumi siejami kanalai skleidė informaciją apie siūlomas pinigines premijas už vaizdo įrašus, kuriuose būtų užfiksuotas vandalizmas prieš mečetes. Tokios informacinės ir psichologinės operacijos papildo fizines diversijas, dar labiau didindamos įtampą ir nepasitikėjimą visuomenėse.
ICCT ataskaitoje pabrėžiama, kad į ją įtraukti tik tie atvejai, kuriuose yra aiškių, dokumentuotų sąsajų su Rusijos valdžios struktūromis. Tai reiškia, jog realus incidentų mastas gali būti dar didesnis – dalis operacijų lieka neatskleistos arba neįrodytos teisiniu lygmeniu.
Ekspertai šią veiklą vadina „šešėliniu karu“, kurio pagrindinis tikslas – įbauginti Ukrainos sąjungininkus, kelti chaosą, ardyti pasitikėjimą valstybės institucijomis ir demonstruoti Europos pažeidžiamumą diversijų atžvilgiu. Tokios operacijos parodo, kaip lengvai gali būti sutrikdyta kritinė infrastruktūra, kasdienis gyvenimas ir visuomenės stabilumas.
Ataskaitoje pabrėžiama būtinybė atvirai informuoti visuomenę apie rizikas ir apie tai, kaip veikia Kremliaus „pilkosios zonos“ priemonės. Pasak ekspertų, tylėjimas ir bandymai sumenkinti grėsmę tik padeda agresoriui, o visuomenės sąmoningumas yra viena svarbiausių gynybos linijų.
Taip pat skaitykite:
Naujausiame ICCT dokumente taip pat atkreipiamas dėmesys į galimą agresijos išplėtimą. Analitikai perspėja, kad po Ukrainos Putino režimas gali mėginti labiau destabilizuoti Moldovą, Baltijos šalis ir kitus regionus, kuriuos Kremlius laiko savo įtakos sfera. Tai apima ne tik karinio spaudimo grėsmę, bet ir tolesnes diversijas, informacines operacijas bei politinę korupciją.
Taip Europa šiandien susiduria iš karto su dviem karo formomis: atvira, „karšta“ Rusijos agresija prieš Ukrainą ir „šalta“, ardomąja veikla jos teritorijoje. Ekspertų teigimu, pirmasis žingsnis siekiant sustabdyti šią plėtrą – aiškiai ir viešai įvardyti grėsmę, o tuomet nuosekliai stiprinti saugumo, kontržvalgybos ir visuomenės atsparumo priemones.
Ataskaitoje taip pat primenama, kad Rusijos specialiosios tarnybos vis rečiau naudoja savo oficialius, profesionaliai parengtus agentus Europoje. Vietoje jų vis dažniau samdomi vadinamieji „kvaili Bondai“ – atsitiktiniai vykdytojai, kuriems nesvarbu, kas užsako jų misijas ir kokios yra politinės pasekmės. Tai leidžia Maskvai lengviau neigti savo vaidmenį ir apsunkina teisinį rusų pėdsako įrodymą.
Visa tai rodo, kad Putino režimo karas seniai peržengė Ukrainos fronto linijas ir persikėlė į visos Europos vidų. Šalyse, kurios remia Ukrainą, būtina ne tik karinė ir ekonominė pagalba, bet ir sisteminis pasirengimas atremti diversijas, provokacijas bei informacinius išpuolius. Europa turi suvokti, kad yra šio konflikto dalyvė, ir veikti taip, kad „šešėlinis karas“ nevirstų atviru išbandymu jos saugumui ir vienybei.
