JAV valdžia pastaruoju metu smarkiai apribojo Kubos galimybes gauti naftos ir, vykstant karinėms operacijoms Venesueloje bei Irane, vis garsiau siunčia signalus apie galimą dar griežtesnį spaudimą komunistinei salai. JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai leido suprasti, kad Kuba gali tapti kitu taikiniu, o degalų stygius stumia šalies ekonomiką prie kritinės ribos.

Ši situacija vienam JAV žurnalistui priminė visai kitokį laikotarpį – prieš daugiau nei dešimtmetį, kai trumpam atrodė, jog po ilgų priešiškumo metų abi valstybės gali pradėti normalizuoti santykius.

Pirmą kartą jis Havanoje nusileido 2012 m. kovą, kai vyko popiežiaus Benedikto XVI vizitas. Pasak autoriaus, tuometinis oro uostas buvo nedidelis, o pasienyje teko ne kartą aiškinti, kad atvykta dirbti žurnalistinį darbą, turint visus reikalingus leidimus. Procesą palengvino tai, kad komanda kalbėjo ispaniškai.

Mieste jis atpažino vaizdus, matytus nuotraukose: išblukusių pastelinių spalvų pastatus ir senus amerikietiškus automobilius, kurie vis dar riedėjo, suremontuoti iš to, ką pavykdavo rasti.

Kubos ir JAV santykiai daugiau nei 50 metų buvo įtempti. Kuba tapo komunistine po 1959 m. revoliucijos, kai valdžią perėmė Fidelis Castro, o šalis, esanti vos už maždaug 145 kilometrų nuo Floridos, sustiprino ryšius su Sovietų Sąjunga. Kubos valdžia perėmė JAV turtą ir amerikiečiams priklausiusius verslus, reaguodama į augantį JAV embargą. 1962 m. prezidentas Johnas F. Kennedy įformino visapusišką embargą, o maisto, kuro ir vartojimo prekių ėmė sparčiai trūkti.

Vis dėlto, būnant Havanoje, autoriui susidarė įspūdis, kad tuo metu kažkas ima keistis.

Nuo 2012 iki 2016 metų jis į Kubą vyko dešimt kartų, dirbdamas lauko prodiuseriu televizijoje „CNBC“ kartu su tarptautine korespondente Michelle Caruso-Cabrera. Pasak jo, beveik kiekviena kelionė sutapdavo su reikšmingais įvykiais, kurie atrodė galintys tapti lūžio tašku. Tačiau laikotarpio pabaigoje tas pagreitis, anot autoriaus, tapo nebe toks užtikrintas.

Pirmosios kelionės metu Havana ruošėsi popiežiaus vizitui: kai kuriose Malekono atkarpose dar džiūvo šviežiai nudažytos sienos. Autorius rašo, kad komunistinės sistemos formuotoje šalyje popiežiaus buvimas buvo daugiau nei religinis įvykis – tai atrodė kaip subtilus, bet aiškus signalas, jog Kuba gali pradėti atsiverti.

Netrukus, pasak jo, įvykiai ėmė rutuliotis sparčiau. Mažiau nei po metų valdžia pakvietė nedidelę žurnalistų grupę, tarp jų ir „CNBC“ komandą, iš arčiau pamatyti vadinamąsias „reformas“. Buvo kalbamasi su centrinio banko vadovu, taip pat su smulkiaisiais verslininkais, bandžiusiais prisitaikyti prie sistemos, kuri, kaip pabrėžiama, keitėsi, bet ne staiga ir ne visur vienodai.

Autorius pasakoja, kad kartą jie nukrypo nuo oficialios programos ir nuvyko į Heršį – miestelį, kurį XX a. pradžioje pastatė Miltonas Hershey, siekdamas užsitikrinti cukraus tiekimą savo šokolado verslui. Tokios vietos jam tapo priminimu apie Kubos „amerikietišką“ praeitį iki revoliucijos: buvusi „Coca-Cola“ gamykla buvo pritaikyta valstybės reikmėms, „Western Union“ pastate veikė šalies telekomunikacijų bendrovė, o „Woolworth“ parduotuvė virto vietine diskontine krautuve.

2015 m. liepą prezidentas Barackas Obama paskelbė apie diplomatinių ryšių atkūrimą. „CNBC“ komanda, kaip rašoma, greitai išvyko iš Niujorko į Majamį, o tada užsakomu reisu nuskrido į Havaną. Vietoje, anot autoriaus, tvyrojo tikras pakilimas, tačiau kartu – atsargumas: žmonės vylėsi permainų, bet stengėsi neperžengti ribos, kuri galėtų atnešti nemalonumų.

Po mėnesio JAV ambasada Havanoje vėl atvėrė duris pirmą kartą per daugiau nei pusę amžiaus. Autorius prisimena stebėjęs, kaip keliama vėliava, stovėdamas ant griūvančio daugiabučio balkono priešingoje gatvės pusėje. Ypač jaunesniems kubiečiams tai atrodė kaip lūžio akimirka: daugiau galimybių, daugiau pasirinkimo ir daugiau prieigos prie pasaulio.

Kitų metų kovą prie šio jausmo prisidėjo ir B. Obamos vizitas. Buvo sušvelninti kelionių apribojimai amerikiečiams, pradėjo atsigauti ribota prekyba. Nors embargas, įtvirtintas JAV įstatymuose, liko galioti, jis, pasak autoriaus, tapo kiek „minkštesnis“.

Tą savaitę Kuboje vyko „Rolling Stones“ koncertas ir „Major League Baseball“ rungtynės – pirmosios saloje per daugelį metų. Vis dėlto net ir tuomet, pasak žurnalisto, jautėsi savotiškas susilaikymas: kubiečiai buvo įpratę pernelyg neįsivaizduoti, kad geresnės permainos yra garantuotos, nes žinojo, kaip greitai viltys gali išblėsti.

Autorius primena, kad JAV visuomenėje netrūko skeptikų, teigusių, jog santykių normalizavimas gali tapti „atlygiu“ komunistinei valdžiai, jei tai nebus susieta su realiomis reformomis. Tačiau, nepaisant abejonių, kasdienybėje buvo matyti pokyčių ženklų.

2016 m. kruizų bendrovė „Carnival Cruise Line“, per savo prekės ženklą „Fathom“, prišvartavo Havanoje – tai buvo pirmasis JAV kruizinis laivas, atvykęs į salą nuo 1978 m. Iki lapkričio „JetBlue“ jau vykdė tiesioginius skrydžius iš Niujorko. Tuo metu autoriui atrodė, kad barjerai griūva tiesiog „gyvai“.

Vis dėlto darbas Kuboje, anot jo, niekada nebuvo paprastas. Leidimai galėdavo žlugti be įspėjimo, ryšys dažnai neveikė, „Wi‑Fi“ buvo sunku rasti. Restoranuose būdavo įteikiami ilgi meniu, tačiau paklausus paaiškėdavo, kad tėra ryžiai ir pupelės. Jis prisimena praeidavęs pro elegantiškais fasadais puošiamus pastatus, bet įėjęs vidun rasdavęs ištuštėjusias, trupančias erdves – dulkes ir nuolaužas.

Ir vis dėlto, kiekvienos kelionės metu matėsi smulkūs, bet reikšmingi pokyčiai: žmonių namuose pradėjo rastis šeimų valdomi restoranėliai, daugėjo nuomos skelbimų, plito platforma „Airbnb“. Tai nebuvo staigus lūžis, tačiau, pasak autoriaus, procesas vyko.

Paskutinė jo kelionė įvyko 2016 m. lapkritį, netrukus po Fidelio Castro mirties, kai buvo rengiamas atsisveikinimas ir laidotuvės. Nors Castro valdžią buvo perdavęs broliui Rauliui dar anksčiau, jo mirtis, kaip rašoma, tapo didžiuliu simboliniu momentu.

Šį kartą Havana buvo tyli. Sustojo muzika, dingo alkoholis, mieste įvesta oficiali gedulo tvarka. Žmonės stovėjo ilgose eilėse, kad pasirašytų užuojautų knygose.

Iš šalies tai atrodė kaip aiški pabaiga, tačiau šalies viduje viskas nebuvo taip paprasta. Autorius rašo, kad tuomet jam buvo sunku atsikratyti jausmo, jog ankstesnių metų energija slysta iš rankų, o galvoje vis kartojosi tie patys klausimai: kas bus toliau, kas nutiks reformoms, kaip klostysis santykiai su JAV?

Išvykdamas jis jautė matęs retą laikotarpį, kai istorija tarsi pagreitėja: ilgai sustingę modeliai trumpam atsileidžia, o ateitis akimirkai atrodo atvira. Tačiau vėlesniais metais, pasak autoriaus, dalis to pagreičio sulėtėjo, o kai kur net apsivertė: JAV atitraukė dalį ambasados darbuotojų, 2017 m. lapkritį buvo įvesti nauji kelionių apribojimai, sumažėjo amerikiečių srautas.

Autorius apibendrina, kad istorija ne visada turi aiškią pradžią ar švarią pabaigą, o Kuboje ji neretai linkusi suktis ratu. Kas bus toliau tarp šių dviejų kaimynių, jis teigia nežinantis – tai dar neparašyta.