Pastaraisiais metais kelios Europos valstybės įvedė skaitmeninių paslaugų mokesčius, o kitos dar tik ruošiasi tai padaryti. Kadangi Jungtinės Valstijos yra daugelio pasaulinių skaitmeninių milžinių buveinė, šie mokesčiai tapo rimtu trinties tašku ir paskata grasinti prekybos tarifais.
Skaitmeninės ekonomikos augimas kelia vis daugiau iššūkių tradicinėms mokesčių sistemoms, nes internetinės paslaugos atskleidžia dabartinių reguliavimo ir apmokestinimo taisyklių ribotumą.
Tokios virtualios įmonės kaip „Meta“ ar „Alphabet“ turi milžiniškas klientų bazes šalyse, kuriose net neturi fizinių biurų, tačiau jose uždirba didelį pelną iš reklamos ar prenumeratos paslaugų.
Kadangi daugelis mokesčių taisyklių vis dar grindžiamos fizinės buveinės principu, pelnas iš skaitmeninės veiklos dažnai išvengia apmokestinimo tose valstybėse, kuriose gyvena vartotojai. Daugianacionalinės bendrovės dažniausiai moka pelno mokestį ten, kur vyksta gamyba arba kur registruota pagrindinė būstinė.
„Svarbu, kad visi mūsų ekonomikos sektoriai sumokėtų sąžiningą mokesčių dalį ir prisidėtų prie visuomenės funkcionavimo“, – pabrėžia Europos Komisija.
Siekdama spręsti šią problemą, EBPO subūrė daugiau kaip 140 valstybių deryboms dėl tarptautinės mokesčių sistemos atnaujinimo.
Siūlomas modelis, vadinamas Pirmuoju ramsčiu (angl. Pillar One), numato, kad dalį mokesčių didžiausios pasaulinės korporacijos turėtų mokėti tose šalyse, kuriose yra jų vartotojai, o ne vien ten, kur jos registruotos.
Kur Europoje taikomas skaitmeninių paslaugų mokestis?
Kelios Europos šalys jau yra įvedusios skaitmeninių paslaugų mokestį (angl. Digital Services Tax, DST), o ypač aktyvios jos tapo tuomet, kai EBPO masto susitarimas juda lėtai.
Europos Sąjungoje DST įvedė Prancūzija, Ispanija, Italija, Austrija, Danija, Vengrija, Lenkija ir Portugalija. Už ES ribų panašūs mokesčiai taikomi Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje ir Turkijoje.
Belgija, Čekija, Latvija, Slovakija, Slovėnija ir Norvegija yra paskelbusios planus arba išreiškusios ketinimą įvesti tokį mokestį.
Kaip rodo mokesčių ekspertės Cristinos Enache surinkti duomenys, DST tarifai ir jų taikymo sritis Europoje labai skiriasi. Vidutiniškai tarifai siekia 3–5 %, o šiuo metu didžiausias – 7,5 % – tarifas galioja Vengrijoje.
Turkija, kuri anksčiau dalijosi aukščiausio tarifo poziciją su Vengrija, 2026 m. sumažino savo DST iki 5 %, o 2027 m. tarifas dar kris iki 2,5 %.
Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje tarifas siekia 2 %, o Lenkijoje taikomas 1,5 % mokestis srautinio (streaming) ir audiovizualinio turinio paslaugoms. 3 % tarifas galioja Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Latvijoje ir Ispanijoje. Portugalija ir Šveicarija taiko 4 % tarifą, o Austrija ir Čekija – 5 % skaitmeninių paslaugų mokestį.
Kai kuriose šalyse tarifas priklauso nuo įmonės pajamų dydžio ir nuo to, kokioms konkrečioms paslaugoms jis taikomas.
Dažniausiai skaitmeninių paslaugų mokesčiai taikomi internetinei reklamai. Be to, kai kurios valstybės apmokestina duomenų pardavimą, skaitmeninio tarpininkavimo paslaugas (kai platforma tarpininkauja keičiantis prekėms ar paslaugoms) ir audiovizualinio turinio pagal pareikalavimą teikėjus.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apmokestinamos socialinių tinklų platformos, internetinės paieškos sistemos ir interneto prekyvietės.
Skaitmeninių paslaugų mokestis galėtų sudaryti beveik penktadalį ES biudžeto
2025 m. Europos politikos studijų centro (CEPS) ataskaitoje skaičiuojama, kad 5 % skaitmeninių paslaugų mokestis 2020 m. visoje ES būtų sugeneravęs apie 11,9 mlrd. eurų. Tai prilygtų 5,3 % visų pelno mokesčio įplaukų ir 7,1 % ES biudžeto tais metais.
Iki 2026 m. tokios pajamos galėtų išaugti iki maždaug 37,5 mlrd. eurų. Tai atitiktų apie 7,8 % 2023 m. pelno mokesčio įplaukų ir apie 18,8 % 2025 m. ES biudžeto.
„Šie skaičiai parodo, kad DST gali tapti reikšmingu papildomu ES biudžeto šaltiniu laikais, kai viešiesiems finansams tenka vis didesnis spaudimas“, – teigiama ataskaitoje.
Ataskaitoje taip pat fiksuojamas nuoseklus DST pajamų augimas. 2023 m. Prancūzija surinko 680 mln. eurų – tai daugiau kaip 80 % daugiau nei 2020 m. 2023 m. Italija gavo 434 mln. eurų, Ispanija – 345 mln. eurų, o Austrija – 103 mln. eurų iš skaitmeninių paslaugų mokesčio.
Didžiausias smūgis – JAV technologijų milžinams
Dauguma skaitmeninių paslaugų mokesčio paveiktų bendrovių yra registruotos JAV, todėl šios priemonės Vašingtone sutinkamos itin priešiškai.
2024 m. vasarį JAV prezidentas nurodė pradėti tyrimus dėl šalių, kurios apmokestina JAV technologijų įmones skaitmeninių paslaugų mokesčiu, ir pagrasino papildomais tarifais importui.
Siekdama sumažinti įtampą su kaimynine šalimi, Kanada praėjusią vasarą atsisakė savo planuoto skaitmeninių paslaugų mokesčio. Tačiau dauguma ES valstybių kol kas neparodė noro keisti ar švelninti savo skaitmeninio apmokestinimo taisyklių.
Jungtinėms Valstijoms taip pat pavyko išsiderėti išimčių iš kito EBPO reformos ramsčio – Antrojo ramsčio (angl. Pillar Two), numatančio 15 % visuotinį minimalų pelno mokestį. JAV registruotos daugianacionalinės bendrovės šio minimalaus tarifo nebus priverstos taikyti tokiu pačiu būdu kaip kitų šalių korporacijos.