Po daugiau kaip pusės amžiaus pertraukos pasaulyje nebeliko privalomų apribojimų, reguliavusių didžiausių branduolinių arsenalų plėtrą.
2026 m. vasario 5 d. baigė galioti Naujosios START (SNV-3) sutarties terminas – tai buvo paskutinis tarptautinis teisiškai įpareigojantis mechanizmas, ribojęs Jungtinių Valstijų ir Rusijos strateginę branduolinę ginkluotę.
Ši sutartis nustatė ribą – iki 1550 dislokuotų strateginių branduolinių užtaisų kiekvienai šaliai, taip pat limitus raketų ir bombonešių skaičiui. Dokumente buvo numatytos inspekcijos, privalomas duomenų apsikeitimas ir draudimas trukdyti palydoviniam stebėjimui.
Vis dėlto sutartis nereguliavo atsarginiuose sandėliuose laikomų branduolinių užtaisų. Dabar pasaulis įžengia į naują etapą be formalių taisyklių – tai vyksta paaštrėjus globaliai konkurencijai tarp JAV, Kinijos ir Rusijos.
Kodėl tai pavojinga?
Analitikų teigimu, apribojimų nebuvimas gali išprovokuoti sunkiai prognozuojamas trišales ginklavimosi varžybas.
Tai ypač tikėtina turint omenyje, kad Kinija sparčiai didina savo branduolinį potencialą, o naujos technologijos – didelio tikslumo ginklai, kibernetinės operacijos ir dirbtinis intelektas – dar labiau komplikuoja atgrasymo pusiausvyrą.
Manoma, kad dėl to branduolinio konflikto rizika gali išaugti iki lygio, kokio pasaulis nematė jau kelis dešimtmečius.
Tarptautiniai susitarimai dėl ginklų kontrolės iki šiol suteikdavo kelias esmines saugumo garantijas:
- didesnį nuspėjamumą ir mažesnę įtampą;
- skaidrumą per patikras ir duomenų apsikeitimą;
- mažesnį paskatų pirmam smogti branduoliniu smūgiu poreikį;
- valstybių tarpusavio santykių stabilizavimą.
Būtent po 1962 m. Kubos raketų krizės JAV ir SSRS pradėjo kurti branduolinės ginklų kontrolės sistemą, siekdamos išvengti katastrofos. Nuo to laiko pasauliniai branduoliniai arsenalai sumažėjo daugiau kaip 80 %.
Kas laukia toliau?
JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsisakė pritarti Rusijos pasiūlymui laikinai išsaugoti iki šiol galiojusius apribojimus, tačiau pareiškė sieksiantis naujos, „platesnės“ sutarties. Tokia sutartis galėtų apimti ne tik JAV ir Rusiją, bet ir Kiniją, taip pat reguliuoti taktinius branduolinius ginklus.
Vis dėlto realūs derybų procesai kol kas neprasidėjo. Vašingtone didėja politinis spaudimas didinti amerikiečių branduolinį arsenalą, kad būtų galima vienu metu atgrasyti kelias branduolines valstybes – Rusiją, Kiniją ir Šiaurės Korėją.
JAV turi šimtus užtaisų rezerve ir kuria naujas ginklų sistemas, tarp jų – jūrinės bazės sparnuotąsias raketas su branduoline galvute. Jei JAV pradėtų reikšmingą arsenalų didinimo programą, Maskva ir Pekinas, tikėtina, atsakytų analogiškais žingsniais.
Kodėl ginklavimosi varžybos nenaudingos niekam?
Nors įtampa auga, visos trys didžiosios branduolinės valstybės turi interesą išvengti nekontroliuojamo ginklavimosi, kuris išsekintų jų ekonomikas ir nepadarytų pasaulio saugesnio.
JAV susiduria su branduolinės triados modernizavimo problemomis – projektus stabdo vėlavimai ir milžiniškos išlaidos. Rusija didžiąją dalį išteklių skiria karui prieš Ukrainą ir siekia atkurti įprastąsias ginkluotąsias pajėgas. Kinija, spartindama branduolinio potencialo plėtrą, rizikuoja išprovokuoti plataus masto priešpriešą su Vakarais.
Naujų susitarimų paiešką apsunkina gilūs politiniai prieštaravimai, sparčiai besikeičiančios technologijos ir tai, kad prie derybų stalo turėtų sėsti gerokai daugiau valstybių nei Šaltojo karo laikais.
Neatmetama galimybė, kad šalys bent jau galėtų sutarti dėl laikinos „strateginės pauzės“ – įsipareigoti nedidinti arsenalų derybų laikotarpiu.
Tačiau iki šiol tokių žingsnių nesiimta, ir pasaulis atsidūrė naujos branduolinės nežinomybės epochos slenkstyje.
