Iranas pastaraisiais metais sparčiai vysto savo raketines ir dronų programas, o tai kelia susirūpinimą ne tik kaimyninėms valstybėms, bet ir Europos šalims. Analitikai vertina, ar Irano balistinių ir sparnuotųjų raketų bei dronų nuotolis jau leidžia pasiekti Europą, įskaitant Ukrainą ir kitas regiono valstybes.

Iranas savo arsenale turi balistinių raketų, kurios potencialiai gali kelti grėsmę ne tik Artimųjų Rytų šalims, bet ir Europai. Ekspertai išskiria „Khorramshahr“ raketas su itin galinga kovine galvute, kuri gali siekti iki 1800 kg.

Turimais duomenimis, atakų prieš Iraką, Kuveitą, Bahreiną, Katarą, JAE, Saudo Arabiją, Jordaniją ir Izraelį metu Teheranas jau panaudojo daugiau kaip 770 balistinių raketų ir per 900 dronų. Be to, Irano pajėgos dronais buvo atakavusios ir Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų bazę Kipre. Tai rodo aktyvų didelio nuotolio ginklų naudojimą ir didėjančius smūgių intensyvumo pajėgumus.

Tarp galingiausių Irano balistinių sistemų minimos skystuoju kuru varomos „Khorramshahr“, taip pat „Sejjil“, „Ghadr“ ir „Emad“ raketos. Nors oficialios jų charakteristikos daugiausia remiasi paties Irano pareiškimais ir gali būti perdėtos, vertinama, kad jų nuotolio pakanka smūgiams maždaug 2000 km atstumu.

„Khorramshahr“ raketoms deklaruojama iki 1800 kg siekianti kovinė galvutė, o sumažinus jos masę skrydžio nuotolis gali padidėti iki 3000 km. Kitų šios klasės raketų kovinių galvučių masė siekia apie 750–850 kg, o nuotolis – iki 1700–2000 km.

Esant tokiems nuotoliams, iš šiaurės vakarinių Irano regionų potencialių taikinių zonoje atsidurtų Graikija, Bulgarija, Rumunija, taip pat Ukraina ir Moldova. Pasiekus maksimalias deklaruojamas charakteristikas, pavojaus zonoje teoriškai galėtų atsidurti ir toliau esančios Europos šalys, tokios kaip Vokietija ar Italija.

Tačiau ekspertai pabrėžia, kad tokio tipo raketų kiekis Irano arsenale, tikėtina, yra ribotas. Be to, Europoje dislokuoti JAV priešraketinės gynybos sistemos elementai, pavyzdžiui, Rumunijoje veikiantys „Aegis Ashore“ kompleksai, naudojantys SM-3 raketas–perėmėjas. Esant realiai grėsmei, būtų galima pasitelkti ir JAV karo laivus Viduržemio jūroje. Vokietija, savo ruožtu, planuoja naudoti naująją Izraelio priešraketinės gynybos sistemą „Arrow 3“, kuri 2025 metų pabaigoje pasieks pradinę kovinę parengtį.

Be balistinių raketų, Iranas yra sukūręs ir sparnuotąsias raketas, pavyzdžiui, „Soumar“, kurių nuotolis, įvairiais vertinimais, gali siekti 2000–3000 km. Vis dėlto jų praktinis naudojimas kol kas ribotas, o perėmimo efektyvumas išlieka pakankamai didelis.

Didėjančią reikšmę tolimiems smūgiams įgauna bepilotės skraidyklės. Dronai „Shahed-136“ gali nuskristi iki 2500 km. Kiti modeliai, tokie kaip „Arash-2“ ar „Karrar“, turi mažesnį nuotolį, tačiau taip pat išlieka pavojingi. Vis dėlto, norint pasiekti taikinius Europoje, Irano dronams tektų kirsti kelias oro erdvės kontrolės zonas ir skristi virš kitų valstybių teritorijų, o tai smarkiai apsunkintų tokių atakų vykdymą.

Tuo pat metu didėja ir Ukrainos pajėgumai kuriant savo raketines sistemas. Ukrainos bendrovė „Fire Point“, gaminanti raketą „Flamingo“, atliko balistinės raketos FP-7 bandymus. Ši raketa pristatoma kaip ukrainietiškas rusiškos S‑400 sistemos raketos analogas, tačiau dėl kompozitinės konstrukcijos pasižymi kitokiais techniniais parametrais.