Ukrainai penktuosius metus tęsiant plataus masto karą su Rusija, saugumo ir gynybos klausimai tampa egzistenciniu iššūkiu ne tik Kyjivui, bet ir visai Europai.

Ukrainos minimalūs gynybos poreikiai 2026 metams vertinami net 120 mlrd. JAV dolerių, o didelė šių lėšų dalis turės būti užtikrinta bendromis ES, NATO ir kitų partnerių pastangomis.

Apie tai, kaip Europos Sąjunga ir sąjungininkai galėtų padėti Ukrainai, kokį vaidmenį atliks „norinčiųjų koalicija“, kokios grėsmės kyla iš Rusijos ir kokios yra Ukrainos narystės ES perspektyvos, kalbama interviu su Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotoju Igoriu Žovkva.

– Šią savaitę prezidentas Volodymyras Zelenskis anonsavo svarbius tarptautinius susitikimus, skirtus gynybai ir saugumui. Pirmiausia – NATO valstybių gynybos ministrų susitikimą ir Ukrainos–NATO tarybos posėdį Briuselyje. Ko tikimasi?

– Tai iš tiesų labai svarbi savaitė saugumo ir gynybos požiūriu. Vyks susitikimai keliais lygmenimis. Mūsų gynybos ministras Mychailo Fedorovas, pirmą kartą eidamas šias pareigas, dalyvauja Ukrainos–NATO tarybos posėdyje ir „Ramšteino“ formato susitikime. Priminsiu, kad šiame formate dalyvauja daugiau kaip 50 valstybių – ir ne vien NATO narių.

Bendroji „Ramšteino“ koordinacija patikėta Vokietijos ir Jungtinės Karalystės gynybos ministrams. Tačiau pirmą kartą šio formato bendraorganizatoriumi ir bendrakoordinatoriumi tapo NATO generalinis sekretorius. Tikimės naujų karinės paramos paketų ir naujų NATO valstybių narių įnašų – ir ne vien į PURL programą. Labai svarbus ir Ukrainos–NATO tarybos formatas, kuriame taip pat kalbama apie Aljanso koordinuojamą karinės pagalbos teikimą.

Per vizitą į Kyjivą NATO generalinis sekretorius pabrėžė, kad 75 proc. „Patriot“ sistemų raketų Ukraina gauna būtent dėl NATO koordinavimo, kuris buvo pažadėtas kuriant NSATU mechanizmą, kurio štabas Veisbadenėje koordinuoja ginklų tiekimą ir ukrainiečių karių mokymus.

NATO vaidmuo – gerąja šio žodžio prasme daryti spaudimą narėms, kad jos reguliariai ir tiksliai pagal poreikius teiktų karinę pagalbą. Ukrainai šiandien pirmiausia reikia „Patriot“ raketų – būtent šios sistemos numuša balistines raketas. Taip pat būtinos raketos kitoms sistemoms – NASAMS ir IRIS-T.

– Tikriausiai kalbama ir apie artilerijos šaudmenis, ypač didelio nuotolio, bei investicijas į mūsų gynybos pramonę – dronus, raketas ir perėmimo sistemas. Kokie sąjungininkai paskelbs apie naujus įnašus į PURL fondą?

– Pirmiausia noriu padėkoti partneriams už praėjusius metus. Beveik 5 mlrd. JAV dolerių gavome iš Europos ir NATO valstybių. JAV ambasadorius prie NATO išskyrė tris „čempiones“ – Vokietiją, Nyderlandus ir Norvegiją. Tačiau aš paminėčiau visas 24 iš 32 NATO narių, taip pat Australiją ir Naująją Zelandiją, kurios konkrečiomis sumomis prisidėjo prie PURL. Šie pinigai buvo pervesti Jungtinėms Valstijoms, kurios ir toliau tiekia Ukrainai reikiamus ginklų ir amunicijos tipus.

2026 metams reikės dar daugiau – iki 15 mlrd. JAV dolerių. Kalbamės su valstybėmis, kurios jau yra prisidėjusios, kad jos padidintų savo įnašus. Jeigu yra trys „čempionės“, prašysime, kad jos tokiomis ir liktų, tačiau kartu sieksime, kad čempionių ratas plėstųsi. Suma didžiulė, ją pasiekti bus sunku. Dirbsime glaudžiai koordinuodami veiksmus su NATO: Aljansas kalbasi su savo narėmis savo lygmeniu, mes – savo.

Neseniai Kyjive lankėsi Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas. Pernai Varšuva į PURL įmokėjo 100 mln. dolerių – tai reikšminga suma. Prezidentas Zelenskis paprašė Lenkijos premjero, kad 2026 metais Lenkija bent jau pakartotų šį įnašą arba jį padidintų. Prezidentas panašiai kalbasi ir su kitų valstybių lyderiais. Todėl, atsargiai vertindami, bet su optimizmu galime sakyti, kad, padedant partneriams, šią sumą Ukraina pajėgs gauti, o kartu gauti ir ginkluotę, kurios mums reikia jau šiandien.

– Kai Denysas Šmyhalis vadovavo Gynybos ministerijai ir dalyvavo pernykščiame „Ramšteine“, jis sakė, kad Ukrainos gynybos poreikiai 2026 metams sudaro 120 mlrd. JAV dolerių, iš kurių pusę Ukraina pasirengusi finansuoti pati. NATO generalinis sekretorius Markas Rutte Kyjive minėjo 15 mlrd. JAV dolerių. Iš kur dar galima tikėtis lėšų?

– Mechanizmų yra daugiau.

Pirma, tai dvišalė karinė parama iš valstybių, su kuriomis esame pasirašę saugumo sutartis. Šiuo metu tokių susitarimų turime 28, ir beveik kiekviename jų numatyta konkreti metinė karinės paramos Ukrainai suma. Ji skiriasi priklausomai nuo valstybės. Pavyzdžiui, Vokietija šiemet savo biudžete numatė 11,5 mlrd. eurų išimtinai karinei paramai Ukrainai – tai daugiau, negu buvo įrašyta sutartyje. Kitos šalys taip pat laikosi dokumentuose įtvirtintų sumų, o šios lėšos skiriamos ir reikiamai ginkluotei įsigyti ar gaminti.

Antra, tai lėšos bendrai gamybai finansuoti – tiek Ukrainos teritorijoje, tiek kitose šalyse, kur kuriamos eksporto platformos. Kaip neseniai minėjo prezidentas, keliose valstybėse tokios platformos jau pradeda veikti arba netrukus pradės. Tai investiciniai pinigai, kuriuos įdeda tos šalys ir kurie taip pat sustiprina Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.

Trečia, tai 90 mlrd. eurų vertės dvejų metų ES kreditas, iš kurio 60 mlrd. eurų bus skirta Ukrainos kariniams poreikiams.

Nuolat pabrėžiame, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dydis turi išlikti toks, koks yra dabar – 800 tūkst. karių. Jie privalo turėti ne tik moderniausią ginkluotę ir amuniciją, bet ir tinkamą finansinį aprūpinimą. Vasario 11 dieną Europos Parlamentas pritarė šio kredito skyrimui, ir jau po kelių mėnesių pradėsime gauti lėšas. Dabar sprendžiama, kaip jos bus paskirstytos tarp 2026 ir 2027 metų.

– Skelbiama, kad prie PURL turėtų prisijungti Japonija. Priešlaikiniuose rinkimuose istorinę pergalę pasiekė Liberalų demokratų partija, vadovaujama premjerės Sanae Takaichi. Žinome, kad Japonija svarsto galimybę pradėti ginklų eksportą – tai būtų istoriškas žingsnis. Kokios partnerystės tikitės?

– Esame dėkingi Japonijai už paramą, kurią ji jau suteikė. Taip, tai buvo neletalioji pagalba, tačiau 15 mlrd. JAV dolerių per karo metus yra reikšminga ir labai svarbi suma. Mus tenkina ir rinkimų rezultatai, ir užtikrinta ponios Takaichi pergalė. Ji gavo konstitucinę daugumą, o tai palengvins vyriausybės darbą.

Dėl ginkluotės ir PURL – kreipėmės į Japoniją dėl tam tikros sumos skyrimo neletalinei ginkluotei PURL rėmuose. Žinome, kad tokie straipsniai programoje taip pat numatyti, o mums ši pagalba reikalinga. Palaukime oficialios Tokijo pozicijos – labai tikimės teigiamo atsako.

Kalbant apie technologijų eksportą, atidžiai stebime Japonijos įstatymų kaitą. Yra mechanizmai, kaip gauti iš Japonijos tai, kuo ji disponuoja ir ko reikia mums. Esame jau praėję etapą, kai mums tiesiog duodavo viską iš eilės, net jei ne visada to reikėjo. Šiandien mums konkrečiai reikia įvairaus kalibro priešlėktuvinės gynybos sistemų – Japonija jas turi, ir mes tai žinome, todėl kalbėsime apie tai labai atvirai.

Galime kalbėti ir apie technologijų mainus, įtvirtinant juos tarpvyriausybiniuose dokumentuose. Ukraina gali pasiūlyti produkciją, kuri įdomi ir Japonijai – pavyzdžiui, esame jūrinių dronų gamybos lyderė, o tokios priemonės aktualios ir Japonijai.

– Pastaruoju metu Europoje daug kalbama apie Rusijos keliamą karinę grėsmę NATO. Norvegijos ginkluotųjų pajėgų vadas neatmeta būsimos Rusijos invazijos galimybės ir sako, kad šalis tam ruošiasi. Tačiau Europos valstybės juda skirtingu greičiu – tiek kalbant apie pasirengimą, tiek apie pagalbą Ukrainai. Ką, jau beveik penktus metus atremdami plataus masto agresiją, galime pasakyti Europai? Pirma mintis – „greičiau ruoškite gynybą, draugai“.

– Ukraina šiandien veikia maksimaliu greičiu ir, deja, iš tikrųjų artėjame prie penktųjų karo metų. Savo pavyzdžiu rodome, kad iš esmės nuo nulio galima sukurti tokią industriją kaip dronų gamyba. Kartais iš partnerių, iš gamintojų, didžiųjų koncernų ar įmonių girdime: „Norint atnaujinti tam tikrų priešlėktuvinių raketų gamybą, mums reikia iki penkerių metų.“

Tačiau juk tai nėra visiškai nauja gamyba. Siūlome dalytis licencijomis ir kurti bendrą gamybą – tiek jų teritorijoje, tiek Ukrainoje.

Jei kuriai nors šaliai trūksta lėšų, esame pasirengę padėti rasti kitą valstybę, kuri investuotų ten, kur jau yra gamybos pajėgumų. Tai įmanoma. Toks produktas reikalingas mums šiandien, bet jis tikrai bus būtinas ir Europai rytoj.

Rusijos agresija prieš Ukrainą visiems tapo labai griežtu „saugumo patikrinimu“. Rusija tikrai nelauks, kol Europa sustiprės ir išplės savo gamybos pajėgumus. Prezidentas Zelenskis apie tai labai aiškiai kalbėjo Davose – šią kalbą daugelis gerai įsidėmėjo. Jis pabrėžė, kad Rusija visada išliks agresyvi ir jei jos nesustabdysime Ukrainoje, ji nesustos ir toliau. Norint kalbėti apie saugumą Europoje, būtinos tvirtos saugumo garantijos ir Ukrainai, ir visam žemynui.

– Per vizitą į Kyjivą NATO generalinis sekretorius Markas Rutte kalbėjo apie tris Ukrainos saugumo garantijų lygius…

– Taip. Pirmiausia – stiprios, gerai aprūpintos Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Antra – europiečių gebėjimas apginti tiek save, tiek Ukrainą. Čia kalbame apie „norinčiųjų koaliciją“, kuri šiandien jau įgauna labai konkrečią formą.

Paryžiuje, be bendrosios deklaracijos, kurią pasirašė visi koalicijos nariai, taip pat buvo priimta ketinimų deklaracija dėl kontingento dislokavimo Ukrainoje. Kol kas prie jos prisijungė tik dvi valstybės – Didžioji Britanija ir Prancūzija, tačiau šalių skaičių reikia plėsti.

Trečias lygmuo – bendros ginkluotės gamybos organizavimas ir jos didinimas. Ir yra dar ketvirta garantija – Ukrainos narystė Europos Sąjungoje.

– Daugelis ekspertų skeptiškai vertina „norinčiųjų koalicijos“ galimybes, turint omenyje menkai parengtas ir negausias Europos armijas. Kokį realų vaidmenį ši koalicija gali atlikti užtikrinant Ukrainos saugumo garantijas? Juk, pavyzdžiui, po 2027 metų prezidento rinkimų Prancūzijoje Paryžiaus pozicija gali pasikeisti.

– Kai prieš dvejus metus prezidentas Emmanuelis Macronas pirmą kartą išdėstė šias idėjas, daug žurnalistų ir ekspertų taip pat reagavo skeptiškai. Tačiau prieš metus „norinčiųjų koalicija“ pradėjo reguliariai rinktis – įvyko jau 13 posėdžių. Šiandien iniciatyvą bendrai lyderiauja Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

Po metų darbo jau turime rezultatą. Paryžiaus deklaracijoje pirmą kartą „ant popieriaus“ užfiksuota saugumo garantijų sistema – joje penki pagrindiniai elementai. Labai svarbu, kad dokumente minima ir JAV „backstop“ funkcija – tai Amerikos kaip galutinio saugiklio vaidmuo. Paryžiuje dalyvavo ir JAV atstovai. Taip, jie neprisijungė prie „norinčiųjų koalicijos“, tačiau įdėmiai išklausę bendrą spaudos brifingą su ponais Vitkoffu ir Kushneriu, galėjome aiškiai išgirsti: Jungtinės Valstijos pasirengusios konkrečiai prisidėti prie europinių garantijų „backstop“ mechanizmo. Bet tai visų pirma Europos garantijos.

Antras svarbus dokumentas – trišalė deklaracija, apie kurią jau kalbėjome. Būtent ji yra pagrindas, kaip „norinčiųjų koalicija“ gali veikti, kalbant apie kontingentą. Ne visos koalicijos narės pasirengusios siųsti karių – ir tai nebūtinai „batai ant žemės“. Tai gali būti logistinis aprūpinimas, palydovinio ryšio sistemos, finansai, neletalioji pagalba.

Todėl kalbėti vien apie skepticizmą būtų netikslu. Koalicija dirba – gal lėčiau, negu norėtųsi Ukrainai, tačiau juda į priekį. Artimiausiu metu, galbūt jau šį mėnesį, vyks kitas posėdis, kuriame kalbėsime apie tolesnius žingsnius ir šalių, pasirengusių prisidėti prie kontingento, ratą. Labai svarbu, kad Jungtinės Valstijos nebebijo viešai aptarti saugumo garantijų.

– Dar apie Prancūziją. Iš Paryžiaus girdime raginimus atkurti kažkokią dialogo formą su Rusija. Vėliau matėme Latvijos ir Estijos lyderių pareiškimus, raginančius skirti ES specialųjį įgaliotinį deryboms su Maskva. Tuo metu Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda mano, kad tokie raginimai nekuria Europos vienybės įvaizdžio. Kaip Ukraina vertina kai kurių ES valstybių bandymus atnaujinti kontaktus su Kremliumi?

– Ukraina buvo informuota apie prezidento Macrono užsienio politikos patarėjo vizitą į Maskvą. Po kelionės prezidentas Macronas informavo prezidentą Zelenskį apie rezultatus. Dėl kitų Europos valstybių žinome, kad šie klausimai bus nagrinėjami artimiausioje Europos Vadovų Taryboje – akivaizdu, kad ES pozicija turi būti vieninga.

Ukraina savo ruožtu pabrėžia būtinybę laikytis tam tikrų „raudonųjų linijų“. Mūsų bendra nuostata nesikeičia: norime, kad Europos valstybės būtų prie derybų stalo, ypač potencialaus vadovų susitikimo metu.

– Viename iš interviu prezidentas Zelenskis neseniai pareiškė, kad tikisi taikos mažiau nei per metus. Daugelis ekspertų kalba apie rimtas Rusijos ekonomikos problemas ir smunkančias naftos pajamas. Kokiais duomenimis remiatės jūs? Kada tai gali paskatinti Rusiją baigti karą?

– Čia sudėtinga operuoti konkrečiomis kalendorinėmis datomis – geriau remtis skaičiais ir objektyviais ekonominiais rodikliais. Praėjusiais metais reikšmingai sumažėjo Rusijos eksporto potencialas, ir visi žinome, kad jos eksportą laiko praktiškai du pagrindiniai ramsčiai – nafta ir dujos. Šių resursų eksporto pajamos sumažėjo maždaug perpus.

Priežasčių daug. Žinome apie JAV įvestas sankcijas dviem didžiosioms kompanijoms – „Lukoil“ ir „Rosneft“. Taip pat apie sankcijas kai kurioms kitoms valstybėms, kurios apribojo ar net užkirto kelią rusiškų žaliavų eksportui. Matome, kad šie procesai vyksta, nors ir lėčiau, nei norėtųsi. Fiksuojame Rusijos BVP smukimą, didėjantį biudžeto deficitą – tai objektyvūs reiškiniai.

Kada visa tai sukels lemiamą efektą – prognozuoti nedėkinga. Deja, ne visos sankcijos, įvedamos Rusijos ekonomikai, yra pakankamai griežtos, efektyvios ir ryžtingos.

Galime kalbėti apie 20-ąjį ES sankcijų paketą, kurio tikimasi artėjant vasario 24-ajai. Jame numatyta daug svarbių priemonių, ypač dėl vadinamųjų jūrinių paslaugų nutraukimo – tai palies Rusijos „šešėlinį laivyną“, gabenamą naftą ir kitą žaliavinį eksportą.

Kiekvieną kartą sakome ES atstovams: taip, labai svarbu, kad vis nauji laivai įtraukiami į „šešėlinio laivyno“ sąrašus, bet ar to pakanka? Gal metas sudaryti realias kliūtis, kad šis laivynas apskritai neplaukiotų – net ir nepaisant sankcijų pažeidimo rizikos?

Matome pirmuosius pavyzdžius, kai kai kurios valstybės jau pradeda reaguoti – sulaiko tanklaivius, kaip tai neseniai padarė Prancūzija ir Estija: patikrina, trumpam atveda į savo uostus. Tačiau paskui yra priverstos laivus paleisti. Kodėl? Nes trūksta teisinio pagrindo visiškai jų judėjimą sustabdyti ir užkirsti kelią naujiems reisams.

Todėl kalbėsime ir dirbsime toliau – savaime niekas nesikeis. Mūsų siūlymas pradėti taikyti asmenines sankcijas „šešėlinio laivyno“ kapitonams, įguloms ir savininkams jau pradedamas įgyvendinti. Būtina ir toliau stiprinti spaudimą Rusijos bankų sistemai ir branduolinei pramonei – jos dar nėra pakankamai sankcionuotos.

Gana sėkminga buvo situacija, kai JAV sankcijos „Lukoil“ ir „Rosneft“ buvo paskelbtos kartu su 19-uoju ES sankcijų paketu. Norėtume pasiekti tokią pačią sinergiją ir šiemet – glaudžiai dirbdami su Europos ir Amerikos partneriais, taip pat Jungtine Karalyste, Japonija ir kitomis šalimis. Kai kiekvienas naujas sankcijų smūgis bus suderintas ir tikrai skausmingas, tikėtina, kad atsakymas į jūsų klausimą bus priartintas.

– Atrodo, kad šiuo atveju mūsų interesai sutampa su JAV administracijos interesais – Donaldo Trumpo komanda taip pat suinteresuota atimti iš Rusijos naftos pajamas.

– JAV administracija labai sumaniai naudoja ekonominio spaudimo instrumentus.

– Neseniai prezidentas Zelenskis pareiškė, kad techniškai Ukraina bus pasirengusi narystei ES 2027 metais. Iškart pasigirdo gana skeptiškų Europos lyderių balsų apie tai, kad Vakarų Balkanų šalys jau seniai laukia savo eilės, nors „spartus“ Ukrainos įstojimas numatytas taikos susitarime. Ar, kalbėdami apie „spartų“ įstojimą, sutinkate, kad ES galėtų laikinai riboti Ukrainos prieigą prie ES biudžeto ar balsavimo teisių tam tikrais klausimais?

– Eurointegracijos procese jau įrodėme, kad „neįmanoma“ dažnai pasirodo esą visiškai įmanoma. Prisiminkime, kaip gavome kandidato statusą – praėjus vos keturiems mėnesiams po paraiškos teikimo. Nepraleidome nė vieno formaliojo etapo – judėjome taip, kaip numatyta ES steigimo sutartyse.

Prezidentas, kalbėdamas apie 2027-uosius, turi galvoje pirmiausia politinio sprendimo būtinybę. Techniniu požiūriu esame praktiškai pasirengę atverti visus šešis derybinius klasterius. Suprantame, kad procesą blokuoja Vengrija, tačiau Ukraina nesustojo – nelaukiame formalaus klasterių atidarymo ir toliau dirbame: vykdome reformas, priimame reikiamus įstatymus.

Kalbant apie 2027 metus, tai yra langas, kurį turime išnaudoti. Ukrainos narystė ES minima ne tik taikos susitarimo projekte, bet ir atskirai kaip vienas iš saugumo garantijų elementų. Kartais girdime priekaištų, esą kitos šalys šį kelią ėjo daug ilgiau. Mūsų atsakymas paprastas: nė viena valstybė nesiekė ES narystės tuo metu, kai tuo pat metu atremia tokios didelės agresorės kaip Rusija puolimą.

Kalbant apie Vakarų Balkanus, 2022-aisiais, kai siekėme kandidato statuso, mums taip pat priminė, kad Balkanų šalys laukė ilgiau, o Ukraina nori viską pasiekti per tris mėnesius. Ką padarė prezidentas Zelenskis? Pakvietė trijų Balkanų šalių lyderius į Kyjivą. Du atvyko fiziškai, trečias prisijungė nuotoliniu būdu, ir buvo pasirašyta bendra deklaracija, kurioje tos valstybės parėmė Ukrainos kandidatūrą, o Ukraina savo ruožtu – jų narystės siekį. Šiandien tarp mūsų tikrai nėra jokio priešiškumo.

Kalbant apie ekonomiką, stojimo procese visada egzistuoja tam tikri pereinamieji laikotarpiai atskiriems bendrosios rinkos sektoriams. Priminsiu, kad dar nebūdama ES nare, Ukraina jau yra kai kurių sektorių – pavyzdžiui, energetikos – pilnateisė dalyvė. Prie ENTSO-E prisijungėme pirmosiomis plataus masto karo dienomis, nors tai iš pradžių turėjo būti tik bandomasis prisijungimas. Kai turėjome perteklinę elektros gamybą – eksportavome. Šiandien, kai jos trūksta, ją importuojame iš Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos ir esame šioms šalims už tai dėkingi. Taip pat verta paminėti IT sektorių ir nuo 2026 metų sausio 1 dienos pradėjusį veikti bendrą mobiliojo ryšio tarptinklinį naudojimąsi (roamingą) su ES.

Dėl veto teisės – jokiu būdu Ukraina neturėtų būti atskirta nuo galimybės balsuoti už išorės ir saugumo politikos sprendimus. Tai esminis dalykas: šiose srityse nuo pat pradžių turime turėti visas teises.

Dar viena detalė: ES plėtra vyksta „bangomis“. Šiandien tarp labiausiai pasirengusių valstybių naujausioje Europos Komisijos plėtros ataskaitoje minimos Albanija, Juodkalnija, Ukraina ir Moldova. Labai solidus ketvertas kitai ES plėtros bangai. Būtų neteisinga Ukrainos piliečių ir mūsų karių, ginančių taip pat ir Europą, atžvilgiu, jei šiame ketverte neatsidurtume.

– Jei balandžio parlamento rinkimuose Vengrijos valdžia nesikeis ir Viktoras Orbanas liks premjeru, ar Ukraina turi „B planą“, kaip apeiti Budapešto vetą?

– Nesirengiu komentuoti priešrinkiminės kampanijos. Deja, girdime visiškai nepagrįstų teiginių iš kai kurių Vengrijos valdžios atstovų, esą Ukraina kišasi į rinkimus. Tai netiesa – mes tikrai nesikišame. Tačiau negalime likti abejingi tam, kas vyksta kaimyninėje valstybėje, todėl atidžiai stebime situaciją. Ukraina dirbs su visomis ES narėmis, kad būtini sprendimai dėl narystės būtų priimti.

– Kalbant apie Lenkiją: ar po ministro pirmininko Donaldo Tusko vizito į Kyjivą galima kalbėti apie „atšilimą“ tarp mūsų šalių? Ar Varšuva nekeičia nuomonės dėl dalyvavimo „norinčiųjų koalicijoje“? 2027 m. Lenkijoje vyks parlamento rinkimai, kurie taip pat gali atnešti netikėtų pokyčių.

– Prisiminkime dar vieną svarbų susitikimą – sausio 25 dieną vykusį Liublino trikampio viršūnių susitikimą. Jame dalyvavo Lenkijos prezidentas Karolis Nawrocki. Atmosfera buvo labai šilta ir konstruktyvi, matome teigiamą dinamiką. Ukraina rodo pasirengimą dialogui, ir tokį pat pasirengimą matome iš Lenkijos pusės.

Premjero Tusko vizitas į Kyjivą įvyko itin sunkiu metu – per sudėtingiausią Ukrainos žiemą, kai mūsų energetikos sektorius patiria ypač didelį spaudimą. Premjeras atvyko ne tuščiomis – buvo paskelbti konkretūs paramos paketai. Kalbėjome ir apie tolesnį karinės pagalbos tęstinumą, įskaitant Varšuvos įnašus į PURL. Lenkija rengia naują karinės paramos paketą Ukrainai, aktyviai dalyvauja „norinčiųjų koalicijoje“ ir įvairiuose derybiniuose formatuose. Todėl kalbėti apie galutinę Varšuvos poziciją dėl dalyvavimo koalicijoje dar per anksti.

– Politinė įtampa Čekijoje auga. Konfliktas tarp prezidento ir vyriausybės aštrėja ir dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Kaip sekasi vadinamoji „čekiška sviedinių iniciatyva“?

– Apie čekų iniciatyvą girdime tą patį, ką ir jūs – ji ir toliau veiks. Finansavimo klausimu yra nemažai valstybių, kurios šią iniciatyvą rėmė anksčiau ir tęs paramą ateityje. Beje, šį klausimą kėlėme ir su premjeru Tusku ir sulaukėme teigiamų signalų. Tai labai svarbu, nes būtent per šią iniciatyvą gauname gyvybiškai reikalingus artilerijos sviedinius ir kitus šaudmenis.