Emmanuelis Macronas skuba sustiprinti politinius „saugiklius“ prieš galimą kraštutinių dešiniųjų pergalę Prancūzijoje.

Prancūzijos prezidentas spartina svarbiausių pareigūnų skyrimo procesus ir strategiškai į aukščiausius postus kelia jam lojalius asmenis. Taip siekiama įtvirtinti jo įtaką ir sutrukdyti „Nacionaliniam sambūriui“ įgyvendinti savo populistinę darbotvarkę, teigia keturi dabartiniai ir du buvę Prancūzijos pareigūnai.

Apklausos rodo, kad kraštutinių dešiniųjų partija šiuo metu yra favoritė 2027 m. prezidento rinkimuose. Jos lyderė Marine Le Pen ir partijos pirmininkas Jordanas Bardella, laikomas vienu iš potencialių kandidatų, atvirai deklaruoja ketinantys atsukti atgal Macrono ekonomines reformas ir silpninti Prancūzijos įsipareigojimus Europos Sąjungai bei NATO.

„Jis (Macronas) nerimauja dėl artėjančių pavojų ir nori sustiprinti savo politinį palikimą“, – sakė buvęs diplomatas, turėdamas omenyje pasaulio nestabilumą, kurį didina agresyvi Rusijos politika ir ne visuomet nuspėjama JAV laikysena.

Macronas jau paskyrė artimą sąjungininkę į aukščiausios šalies audito institucijos vadovės postą, nepaisydamas jam mestų kaltinimų interesų konfliktu. Užsienio reikalų ministerijoje vyksta plati reforma ir kadrų kaita, gerokai viršijanti įprastą vasaros ambasadorių rotaciją. Artimiausiais mėnesiais daugiau kaip 60 ambasadų sulauks naujų vadovų, tarp jų – ir Prancūzijos atstovybės Vašingtone, Londone, Berlyne bei Kyjive.

„Viskas bus sutvarkyta iki 2027 m. gegužės prezidento rinkimų“, – sakė vienas Prancūzijos ambasadorius.

Anksčiau nei planuota įvykęs Prancūzijos centrinio banko (Banque de France) vadovo François Villeroy de Galhau atsistatydinimas taip pat atvėrė Macronui galimybę paskirti naują vadovą šešerių metų kadencijai dar prieš rinkimus.

Macrono sprendimą šią vasarą pakeisti vyriausiąjį Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų vadą, anot dviejų karininkų, iš dalies lėmė noras šiame poste turėti patyrusį, autoritetingą balsą, galintį atsverti būsimo „Nacionalinio sambūrio“ prezidento sprendimus. Vienas aukštas karininkas pabrėžė, kad naujasis vadas turi būti pakankamai gerbiamas, jog prireikus galėtų pasipriešinti kontroversiškiems pasiūlymams, pavyzdžiui, pasitraukti iš NATO integruotos vadovybės struktūros.

Pareigūnų teigimu, šie kadro sprendimai gerokai peržengia tradicinį „kadenciją baigiančio“ lyderio siekį palikti gražų pėdsaką istorijoje. Anot jų, tai – sąmoninga strategija, kuria siekiama apsaugoti Prancūzijos institucijas nuo galimų „Nacionalinio sambūrio“ sukeltų politinių sukrėtimų.

Toks žingsnis Macronui yra rizikinga pusiausvyros paieška.

Labai artimų sąjungininkų skyrimas į svarbiausius postus gali susilpninti šių institucijų nepriklausomumo ir neutralumo įvaizdį, nesvarbu, kokie iš tikrųjų būtų prezidento motyvai.

Buvusio diplomato nuomone, paskyrimais į aukščiausias pareigas Macronas galvoja ne tik apie 2027-uosius. Ne vienam Prancūzijos politiniam stebėtojui užkliuvo tai, kad Macronas, negalintis kandidatuoti trečiai kadencijai iš eilės, jau yra užsiminęs svarstantis galimybę sugrįžti į prezidento postą 2032 m. rinkimuose.

Institucijų „užrakinimas“

„Nacionalinis sambūris“ veikiausiai dels paskelbti oficialų kandidatą tol, kol bus išnagrinėtas Le Pen skundas dėl teistumo už lėšų pasisavinimą ir jai skirtas penkerių metų draudimas kandidatuoti. Sprendimo laukiama liepą. Tačiau partija jau dabar garsiai piktinasi tuo, ką vadina „neliberaliais“ Macrono veiksmais.

„Prezidentas Macronas bando užrakinti mūsų institucijas, tikėdamasis išlaikyti kontrolę ir pratęsti savo įtaką“, – pareiškė Jordanas Bardella, laikomas partijos „B planu“ prezidento rinkimams.

Europos Vadovų Tarybos susitikime paklaustas, ar sąmoningai stengiasi „apsaugoti“ institucijas iki savo kadencijos pabaigos, Macronas šį klausimą pavadino „svarbiu“, tačiau atsisakė į jį atsakyti, motyvuodamas, kad tai nėra darbotvarkės tema.

Panašių diskusijų Prancūzijos prezidentas sulaukia ir dėl ankstesnių savo sprendimų. Praėjusiais metais jis buvo apkaltintas politizavęs aukščiausias administracines pareigas, kai į šalies Konstitucinės tarybos vadovo postą paskyrė artimą politinį bendražygį, neturintį gilios teisinės patirties. Be to, Macrono sprendimas į Europos Komisiją deleguoti Stéphane’ą Séjourné, vieną artimiausių savo sąjungininkų, taip pat sukėlė nemažai klausimų dėl skaidrumo ir nepriklausomumo.

Prancūzijos prezidento institucija yra viena galingiausių Europoje, tačiau tai nereiškia, kad jo įpėdiniui bus lengva atšaukti ar ignoruoti dabartinius Macrono paskyrimus.

„Šie kadro sprendimai taps iššūkiu Marine Le Pen svajonei apie tikrą politinį sukrėtimą“, – teigia Prancūzijos konstitucinės teisės ekspertas Benjaminas Morel.

„Sistema sukurta taip, kad joje veiktų nemažai saugiklių. Jie nebūtinai užtikrins Macrono politinio palikimo išsaugojimą, tačiau ribos Marine Le Pen vykdomąją galią, net jei ši, iš pirmo žvilgsnio, Prancūzijoje atrodo beveik absoliuti.“

Ne vaikų žaidimas

Artimiausiu metu laukia dar daugiau reikšmingų paskyrimų kovų.

Macronui teks pasirinkti naują Valstybės tarybos vadovą – tai itin svarbi institucija, veikianti ir kaip vyriausybės teisinė patarėja, ir kaip teismas, nagrinėjantis bylas, kuriose piliečiai bylinėjasi su valstybe. Dabartinis jos vadovas gegužę pasieks privalomą 68 metų pensinį amžių.

„Administracinė teisė nėra vaikų žaidimas – ji apima imigracijos ginčus, viešosios tvarkos, policijos veiklos klausimus. Visa tai – ypač užsidegančios, politiškai jautrios temos“, – pabrėžė Morel.

Europos Sąjungoje valstybės narės taip pat turi savų terminų: siekiama iki 2027 m. užbaigti derybas dėl kito septynerių metų ES biudžeto. Pasak vieno Europos Parlamento pareigūno, artėja ir diskusija, ar nereikėtų iš anksto pratęsti Europos Vadovų Tarybos pirmininko António Costos kadencijos, kuri baigsis netrukus po Prancūzijos prezidento rinkimų.

„Tai tikrai taps politiniu klausimu“, – sakė pareigūnas. – „Sprendimui reikia visų valstybių sutarimo, o jei Viktoras Orbánas Vengrijoje išliks valdžioje, be to, čekai priklauso tai pačiai Europos Parlamento frakcijai kaip ir Le Pen, tai gali rimtai komplikuoti procesą.“