ES vėl svarsto bendrą skolą: ar euroobligacijos taps nuolatiniu finansavimo įrankiu?

Euroobligacijos ES kontekste reiškia bendrą ES institucijų leidžiamą skolą, už kurią atsakomybę solidariai prisiimtų visos valstybės narės. Tokia schema leistų riziką ir palūkanų naštą išskaidyti per visą bloką, o ne palikti ją pavienėms šalims.

Šalininkai euroobligacijas pristato kaip saugų finansinį instrumentą, galintį pritraukti kapitalo dideliems projektams, kai reikia greitai mobilizuoti lėšas. Kritikai įspėja, kad bendra skola gali silpninti biudžeto drausmę ir sukurti neteisingą paskatų sistemą.

Diskusija vėl suaktyvėjo po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymų, raginančių didinti bendrą ES skolinimąsi. Jo teigimu, Europa turi investuoti daugiau, kad atlaikytų konkurenciją su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija bei greičiau stiprintų gynybą ir pažangias technologijas.

Kodėl tema vėl įkaito?

Pastaraisiais metais ES jau pasinaudojo bendro skolinimosi modeliu, kai 2020 metais patvirtino ekonomikos gaivinimo programą NextGenerationEU. Pagal ją rinkose buvo numatyta pritraukti apie 750 mlrd. eurų, o tai tapo precedentu, kurį dalis šalių norėtų paversti nuolatine priemone.

Kitas argumentų šaltinis yra 2024 metais paskelbta Mario Draghi ataskaita apie Europos konkurencingumą, kurioje akcentuojama investicijų spraga. Joje teigiama, kad norint išlaikyti globalų konkurencingumą, Europai gali reikėti apie 800 mlrd. eurų papildomų investicijų kasmet, dalį jų pritraukiant iš privataus sektoriaus, bet neišvengiant ir viešųjų lėšų.

Macrono stovykla pabrėžia, kad nė viena valstybė narė viena pati nepatemps visų iššūkių, todėl racionaliau skolintis bendrai. Tuo metu oponentai tvirtina, kad svarbiausia problema yra ne finansavimo trūkumas, o produktyvumo stagnacija ir lėtos reformos.

Kas palaiko ir kas priešinasi?

Euroobligacijų klausimas ES skelia jau dešimtmečius, dar nuo euro zonos skolos krizės laikų. Fiskaliai konservatyvios šalys, tarp jų Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Suomija ir Švedija, tradiciškai laikosi pozicijos, kad bendra skola didina moralinę riziką ir gali užkrauti atsakomybę tiems, kurie tvarkosi griežčiau.

Priešingoje barikadų pusėje dažniau atsiduria pietinės valstybės, taip pat Prancūzija, kurios euroobligacijas mato kaip būdą pigiau finansuoti bendras investicijas ir sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams. Kai kurios šalys signalizuoja, kad gynybos finansavimo poreikis gali būti išimtis, dėl kurios įmanomi kompromisai.

Vokietijos pozicija išlieka viena griežčiausių, o naujausi pareiškimai rodo, kad Berlynas nenori euroobligacijų paversti nuolatiniu instrumentu. Tai reikšmingai riboja politinį pagreitį, nes be Vokietijos pritarimo tokiai iniciatyvai ES sudėtinga rasti vieningą kelią.

Kas galiausiai mokėtų?

Euroobligacijos reikštų, kad skola būtų grąžinama bendrai, proporcingai pagal sutartas ES biudžeto taisykles ir įsipareigojimus. Praktikoje tai reikštų ir bendrą atsakomybę už palūkanų mokėjimus, todėl diskusija neišvengiamai paliečia jautrų klausimą, kiek vienos šalys netiesiogiai garantuotų kitų finansinį stabilumą.

Gaivinimo fondo NextGenerationEU atveju numatyta, kad grąžinimas prasidės 2028 metais ir bus integruotas į naujus ES daugiametio biudžeto sprendimus. Galutinis terminas, kurį ES yra įvardijusi šiam įsipareigojimui užbaigti, yra 2058 metai.

Prancūzija ir dalis partnerių kelia idėją grąžinimą atidėti arba dalį įsipareigojimų refinansuoti nauju bendru skolinimusi, argumentuodami, kad per greitas grąžinimas gali sumažinti ES galimybes investuoti. Kritikai atsako, kad tai taptų nuolatinio skolos pervyniojimo schema, kurią politiškai ir ekonomiškai sunku pagrįsti.

Kas bus toliau?

Kol kas Briuselyje euroobligacijos nėra tapusios pagrindiniu artimiausių posėdžių klausimu, o reali pažanga priklauso nuo didžiųjų valstybių kompromiso. Diplomatiniai signalai rodo, kad diskusiją nustelbia kiti neatidėliotini prioritetai, įskaitant energetikos kainų rizikas ir konkurencingumo darbotvarkę.

Vis dėlto tema greičiausiai niekur nedings, nes investicijų ir gynybos finansavimo poreikis tik auga, o bendros skolos instrumentas daliai sprendimų atrodo greičiausias. Artimiausi viršūnių susitikimai parodys, ar euroobligacijos liks politiniu tabu, ar taps naujo kompromiso pagrindu.