Pastaraisiais metais Europos saugumo tarnybos vis labiau nerimauja dėl Rusijos ir su ja susijusių asmenų vykdomo nekilnojamojo turto pirkimo strategiškai svarbiose vietose.

Šie objektai dažnai įsigyjami šalia karinių bazių, uostų, energetikos ir ryšių infrastruktūros, todėl, ekspertų vertinimu, tampa modernios hibridinės agresijos įrankiu.

Vakarų žvalgybos duomenimis, Rusijos agentai ir su Kremliumi siejami asmenys aktyviai perka gyvenamąjį ir komercinį nekilnojamąjį turtą įvairiose Europos šalyse, ypač šalia karinių bazių, jūrų uostų ir kitos strateginės infrastruktūros.

Manoma, kad šie objektai yra dalis plataus masto „trojos arklių“ tinklo, skirto žvalgybai, diversijoms ir galimoms atakoms rengti, jei saugumo situacija regione dar labiau pablogėtų.

Nekilnojamasis turtas kaip hibridinio karo įrankis

Kalbama apie vasarnamių, sandėlių, butų, apleistų pastatų, taip pat salų ir žemės sklypų įsigijimą mažiausiai dešimtyje Europos valstybių. Žvalgybos vertinimu, tokie objektai gali būti naudojami kaip bazės stebėjimui, diversijų planavimui ar slaptam įrangos sandėliavimui.

Esami ir buvę bent trijų Europos žvalgybos tarnybų pareigūnai neatmeta, kad dalyje tokių objektų jau gali būti laikomi dronai, sprogmenys, ginklai arba veikti priedanga dirbantys agentai.

Nuo 2022 metais prasidėjusio plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą Europoje gerokai išaugo su Maskva siejamų diversijų skaičius – nuo padegimų iki bandymų sabotuoti transporto ir infrastruktūros objektus. Žvalgybos institucijos neatmeta, kad kai kurie incidentai galėjo būti ir „generalinė repeticija“ prieš didesnio masto operacijas ateityje.

NATO testavimas „pilkojoje zonoje“

Žvalgybos atstovai teigia, kad Kremlius sąmoningai veikia „žemiau atviros karo fazės slenksčio“, siekdamas išvengti tiesioginio NATO sutarties 5 straipsnio dėl kolektyvinės gynybos aktyvavimo. Tikslas – sutrikdyti transporto, energetikos ir ryšių sistemas Aljanso šalyse taip, kad Rusija galėtų formaliai neigti savo dalyvavimą.

Tokia veikla laikoma hibridinio karo dalimi: veiksmai yra agresyvūs ir koordinuoti, tačiau vykdomi taip, kad teisiškai būtų sunku juos prilyginti tiesioginei ginkluotai atakai.

Suomijos pavyzdys

Vienas ryškiausių atvejų užfiksuotas Suomijoje, kur bendrovė „Airiston Helmi“ įsigijo 17 nekilnojamojo turto objektų netoli strategiškai svarbių jūrinių maršrutų. 2018 metais atlikus kratas šiuose objektuose, buvo rasti prieplaukos, stebėjimo sistemos, sraigtasparnio aikštelė ir modernios ryšio priemonės.

Po šio skandalo Suomija faktiškai uždraudė Rusijos ir Baltarusijos piliečiams įsigyti nekilnojamąjį turtą šalyje. Panašius ribojimus įvedė ir Baltijos valstybės, siekdamos užkirsti kelią potencialių „trojos arklių“ kūrimui savo teritorijose.

Europos atsakas – nevienodas ir fragmentuotas

Dalis Europos šalių jau ėmėsi uždarinėti arba perimti rusiškus objektus, kurie, žvalgybos vertinimu, galėjo būti naudojami žvalgybai ir diversijoms. Tačiau daug kur, įskaitant ir Jungtinę Karalystę, teisinėje bazėje vis dar išlieka spragų, leidžiančių Rusijos investuotojams įsigyti strategiškai svarbų turtą.

Norvegijoje ir Švedijoje rusiškos struktūros taip pat buvo įsigijusios nekilnojamojo turto šalia karinių bazių. Žvalgybos vertinimu, dalis šių objektų galėjo būti naudojami stebėjimui arba dronų paleidimui ir jų veiklos koordinavimui.

Analitikai pabrėžia, kad tokia veikla – tai atnaujinta Šaltojo karo laikų taktika, kai SSRS naudojo nekilnojamąjį turtą užsienyje žvalgybai ir sabotažo operacijoms. Skirtumas tas, kad šiandien naudojamos modernesnės technologijos ir platesnis hibridinių priemonių spektras.

Panaši Kinijos strategija – kita tikslų logika

Vakarų saugumo tarnybos fiksuoja ir panašias, tačiau labiau ilgalaikiu ekonominiu ir technologiniu dominavimu grindžiamas Kinijos strategijas. Kinijos subjektai daugiausia domisi objektais šalia duomenų apdorojimo centrų, telekomunikacijų ir kitų skaitmeninės infrastruktūros mazgų, kur surinkta informacija gali turėti didelę žvalgybinę vertę.

Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad Rusijos tikslai yra agresyvesni ir labiau orientuoti į galimą fizinį sabotažą bei kritinės infrastruktūros trikdymą esant krizinėms situacijoms ar atviros konfrontacijos etapui.

Dėl koordinacijos ir bendros politikos stokos Europos mastu ši grėsmė, analitikų teigimu, auga greičiau, nei spėjama į ją reaguoti. Skirtingos taisyklės ir kontrolės mechanizmai atskirose šalyse sudaro galimybių Kremliui išnaudoti silpniausias grandis ir toliau plėsti „trojos arklių“ tinklą visame žemyne.

Putinas tęs karą: galimi kiti Kremliaus taikiniai – NATO teritorijoje

Vladimiras Putinas viešai vadina „nesąmone“ Europos politikų pareiškimus apie galimą Rusijos išpuolį prieš Europą ir kaltina juos „isterijos kurstymu“ bei baimės skleidimu. Jis tvirtina, esą po SSRS žlugimo Rusija siekė partnerystės su Vakarais, tačiau pastarieji pasirinko NATO plėtros kelią.

Tuo pat metu Kremlius ir toliau perkelia kaltę už karą Ukrainoje Jungtinėms Valstijoms ir NATO, neva siekiančioms Rusijos „susilpninimo ir subyrėjimo“.

Rusijos gynybos ministerijos pareiškimai rodo kitokią realybę. Gynybos ministras Andrejus Belousovas viešai kalbėjo apie tariamą NATO jungtinių pajėgų pasirengimą konfrontacijai su Rusija maždaug 2030-ųjų pradžioje. Tokie pareiškimai Vakaruose vertinami kaip signalas, kad Maskva rimtai rengiasi ilgalaikei priešpriešai su Aljansu ir galimai svarsto scenarijus, susijusius su veikimu NATO teritorijoje.

Europos saugumo ekspertai perspėja, kad neįvedus vieningų taisyklių ir patikros mechanizmų dėl strategiškai jautraus nekilnojamojo turto įsigijimo, Kremlius ir toliau stiprins savo įtakos bei sabotažo galimybes. Tokios „tyliosios okupacijos“ priemonės gali tapti svarbia Kremliaus priemonių dalimi ruošiantis ilgam ir daugiasluoksniam konfliktui su Vakarais.