JAV ir Izraelio karinis smūgis Iranui jau dabar kelia vieną svarbiausių geopolitinių klausimų. Ar ši operacija buvo neišvengiama saugumo priemonė, ar skubotas sprendimas, galėjęs sužlugdyti dar gyvas diplomatines pastangas?

Artimiausiomis valandomis ir dienomis diskusijos dėl šio žingsnio teisėtumo bei pagrįstumo tik stiprės. JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmą kartą atvirai pagrasino bombarduoti Iraną dar praėjusį mėnesį, kai šalies saugumo pajėgos brutaliai malšino antivyriausybinius protestus, per kuriuos, pranešama, žuvo tūkstančiai žmonių.

Tačiau vėliau retorika pakrypo kita linkme, pagrindiniu argumentu tapo Irano branduolinė programa. Vis dėlto iki šiol nebuvo iki galo paaiškinta, kodėl ši problema staiga tapo tokia skubi, kad ją esą būtina spręsti karinėmis priemonėmis.

Ilgalaikiai įtarimai dėl branduolinės programos

JAV ir Izraelis jau kelis dešimtmečius kaltina Iraną slapta siekiant sukurti branduolinį ginklą. Teheranas tokius kaltinimus nuosekliai atmeta ir tvirtina, kad jo branduolinė programa skirta tik taikiems energetikos tikslams.

Tačiau faktas, kad Iranas yra vienintelė branduolinio ginklo neturinti valstybė, praturtinusi uraną iki beveik ginklams tinkamo lygio, kelia rimtų abejonių Vakarų sostinėse.

Iranas teigia, kad urano sodrinimo veikla nutrūko po to, kai praėjusiais metais, karo su Izraeliu metu, JAV smogė šalies branduoliniams objektams. Prezidentas Trumpas ne kartą pareiškė, kad šios infrastruktūros buvo „visiškai sunaikintos“.

Tačiau Iranas iki šiol neleido Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) inspektoriams patekti į apgadintas vietas, todėl nepriklausomas situacijos įvertinimas lieka neįmanomas.

Būtent ši nežinomybė, ar programa tikrai sustabdyta, ar tik laikinai pristabdyta, tapo vienu iš argumentų, kuriais grindžiamas karinis spaudimas.

Diplomatinės pastangos – paskutinė galimybė?

Paradoksalu, tačiau tuo metu, kai buvo ruoštasi smūgiui, diplomatinis procesas nebuvo nutrūkęs. Šį mėnesį įvyko trys JAV ir Irano derybų raundai, o kitas susitikimas buvo planuojamas jau kitą savaitę.

Omano užsienio reikalų ministras Badras Albusaidis, kuris tarpininkavo deryboms, dar vakar Vašingtone susitiko su JAV pareigūnais, o prieš tai Ženevoje vyko papildomos konsultacijos.

Albusaidis interviu CBS News pareiškė, kad susitarimas buvo „rankos atstumu“ ir kad pasiekta „reikšminga pažanga“. Jis pirmą kartą viešai atskleidė detales apie Irano pasiūlymą: Teheranas esą įsipareigotų daugiau niekada nekaupti praturtinto urano atsargų, negrįžtamai sumažinti esamą kiekį ir leisti TATENA vykdyti patikrinimus.

Omano diplomatijos vadovas šį pasiūlymą pavadino net geresniu nei 2015 m. sudarytas susitarimas – Bendrasis visapusiškas veiksmų planas (JCPOA), kurį Baracko Obamos administracija pasirašė su Iranu. Primintina, kad būtent Trumpas 2018 m. vienašališkai pasitraukė iš šio susitarimo, motyvuodamas jo nepakankamumu.

Platesnis konfliktas: raketos ir regioninė įtaka

Dar prieš prasidedant naujausioms deryboms Iranas buvo atmetęs JAV reikalavimus aptarti balistinių raketų programos ribojimus ir nutraukti paramą regioniniams sąjungininkams bei ginkluotoms grupuotėms. Teheranas tokius reikalavimus vadino savo suvereniteto pažeidimu.

Tačiau Albusaidis teigė, kad Iranas „atviras diskutuoti apie viską“, tik siūlo nebranduolinius klausimus aptarti atskirai – galbūt kartu su kaimyninėmis valstybėmis. Tai rodo, kad tam tikras lankstumas derybose egzistavo, net jei viešai pozicijos atrodė griežtos.

Kritikai dabar kelia klausimą: jei susitarimas iš tiesų buvo arti, ar karinis smūgis nebuvo skubotas žingsnis, galintis ilgam palaidoti diplomatinę galimybę? Kita vertus, šalininkai teigia, kad būtent grėsmė panaudoti jėgą ir yra pagrindinis veiksnys, verčiantis Iraną siūlyti nuolaidas.

Ar tai atgrasymas, ar eskalacijos pradžia?

Šiuo metu lieka neaišku, ar smūgis pasieks deklaruotą tikslą – galutinai sustabdyti Irano branduolines ambicijas. Jei objektai iš tiesų buvo sunaikinti, kaip tvirtina Vašingtonas, Iranui gali prireikti metų atkurti pajėgumus.

Tačiau jei infrastruktūra iš dalies išliko arba buvo perkelta į slaptas vietas, operacija gali tik paskatinti Teheraną dar labiau slėpti veiklą ir paspartinti programą.

Be to, kyla klausimas, kaip reaguos regionas. Iranas turi platų sąjungininkų tinklą Artimuosiuose Rytuose, o konfliktas gali išplisti už tiesioginio JAV–Irano susidūrimo ribų.

Artimiausiu metu pasaulio dėmesys bus sutelktas į du aspektus: ar Iranas atsakys karine jėga ir ar dar įmanoma grįžti prie derybų stalo. Tai, kas šiandien atrodo kaip taktinė operacija, gali tapti ilgalaikės krizės pradžia – arba, priešingai, paskatinti naują, griežtesnį ir tvaresnį susitarimą.