Ar galima Saulę paversti milžinišku teleskopu ir taip pažvelgti į tolimų pasaulių paviršių? NASA mokslininkai šią idėją svarsto visiškai rimtai. Naujausiame moksliniame darbe siūloma misija, kuri išnaudotų Saulės gravitacinio lęšiavimo savybes ir leistų gauti neįtikėtinai detalius nutolusių planetų vaizdus – tai, kas iki šiol atrodė tik mokslinės fantastikos sritis.

Publikacijoje NASA mokslininkas aprašo misijos koncepciją, kuri leistų panaudoti Saulę kaip milžinišką gravitacinį lęšį. Tam kosminis aparatas turėtų būti nuskraidintas į maždaug 650 astronominių vienetų atstumą – daugiau kaip keturis kartus toliau, nei šiuo metu yra pasiekęs zondas „Voyager 1“.

Siūloma pasinaudoti Saulės gravitaciniu lęšiu – natūraliu reiškiniu, kai žvaigždės masė iškreipia erdvėlaikį ir sustiprina iš tolimų objektų atsklindantį šviesos signalą. Tinkamoje fokuso srityje būtų galima gauti tokius vaizdus, kokių šiuo metu neįmanoma pasiekti jokiu esamu ar artimiausioje ateityje planuojamu teleskopu – raiška galėtų būti tokia, kad leistų analizuoti kitų planetų paviršių.

Šią idėją dar 1979 metais pirmasis išsamiai aprašė inžinierius fonas Raselas Ešlemanas. Jis pabrėžė, kad zondas, esantis palei Saulės fokalinę liniją, teoriškai galėtų vykdyti itin tolimų objektų stebėjimus ir palaikyti ryšį tarpžvaigždiniais atstumais.

Naujoje, dar recenzuojamoje studijoje NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos tyrėjas Slava Turiševas vertina realius būdus, kaip tokį aparatą būtų galima pristatyti į reikiamą regioną. Jis nagrinėja du pagrindinius variantus: saulės bures ir branduolinį elektrinį variklį (NEP).

Remiantis jo skaičiavimais, zondas su saulės burėmis galėtų pasiekti 650 astronominių vienetų atstumą per maždaug 25–40 metų. Tam tektų atlikti sudėtingą manevrą, priartinant aparatą prie Saulės iki 0,04–0,08 astronominio vieneto, kad būtų gautas reikiamas pagreitis. Vis dėlto tokia sistema beveik neleidžia gabenti didelio naudingojo krovinio ir susiduria su energijos tiekimo apribojimais.

Alternatyvus sprendimas – NEP sistema. Ji būtų lėtesnė, tačiau galėtų nugabenti gerokai sunkesnį aparatą, o likęs kuras suteiktų galimybę tiksliai manevruoti fokalinėje linijoje. Derinant dvi branduolines technologijas teoriškai būtų įmanoma įveikti reikiamą atstumą per mažiau nei 20 metų.

Nors perspektyvos atrodo įspūdingos, abu požiūriai vis dar yra ankstyvoje technologinės plėtros stadijoje. Turiševas pažymi, kad norint misiją pradėti 2035–2040 metais, pagrindinių technologijų galimybes reikėtų patvirtinti iki ankstyvojo 2030-ųjų dešimtmečio. Saulės burės jau buvo bandomos kosmose, nors ne visi bandymai buvo sėkmingi.

Anksčiau buvo įgyvendinti ir kiti drąsūs eksperimentai kosmose. Jungtinės Valstijos kadaise paleido į orbitą milijonus varinių adatėlių. Šis neįprastas projektas paliko dešimtis sankaupų, kurios ir šiandien skrieja aplink Žemę.

Mokslininkai viliasi, kad ateityje Saulės gravitacinio lęšio misija leistų ne tik aptikti egzoplanetas, bet ir detaliai ištirti jų paviršių bei atmosferą. Tokie tyrimai galėtų tapti lūžio tašku ieškant gyvybės už Saulės sistemos ribų ir padėtų geriau suprasti, ar mūsų planeta yra išskirtinė, ar veikiau tipiška tarp kitų pasaulių.