Per pastaruosius 150 metų kiekviena transformuojanti technologija sukūrė burbulą – nuo geležinkelių iki radijo ir interneto. Kad ir kaip investuotojai norėtų tikėti, jog „šį kartą bus kitaip“, greičiausiai taip nebus.

„S&P 500“ pasiekus istorines aukštumas, klausimas yra ne ar dirbtinis intelektas (DI) sukurs burbulą, o kurioje ciklo vietoje šiuo metu esame: ar DI burbulas jau tuoj sprogs, ar jis tik pradeda pūstis?

DI įsisavinimas daugeliu aspektų išties įspūdingas. Praėjus kiek daugiau nei trejiems metams po to, kai „ChatGPT“ įžiebė dabartinį bumą, „OpenAI“ skelbia, kad jos didžiaisiais kalbos modeliais kas savaitę naudojasi daugiau nei 800 mln. žmonių. Be to, 2025 m. lapkritį 41 % JAV darbuotojų nurodė savo darbe naudojantys DI (Sent Luiso Federalinio rezervų banko duomenimis) – tai 10 proc. punktų daugiau nei prieš metus.

Įmonių lygmeniu DI taip pat paplitęs, ypač informacijos sektoriuje, kuriame DI aktyviai naudoja 37,5 % įmonių.

Vis dėlto šie skaičiai gali sudaryti pernelyg optimistinį vaizdą. Nors technologiją jau yra išbandę daugelis, tik 13 % teigia naudojantys DI kasdien. Vidutiniškai amerikiečiai DI skiria 5,7 % savo darbo laiko. Tai reikšminga, tačiau kol kas – ne tokia visa apimanti transformacija, kokią suponuoja kai kurie vertinimai.

„Bulių“ argumentai: ženklai, kad DI bumas tik įsibėgėja

Yra svarių priežasčių manyti, kad viskas tik prasideda. Optimistai pagrįstai atkreipia dėmesį, jog didžiausių pasaulio technologijų bendrovių kapitalo išlaidos ir toliau auga: „Meta“, „Microsoft“, „Alphabet“ ir „Amazon“ šiems metams yra signalizavusios daugiau nei 500 mlrd. JAV dolerių bendrų, su DI susijusių kapitalo investicijų. Bendrovės tokių sumų neleidžia nematydamos didelės galimybės.

Ir nors paralelių su dotkomų burbulu sunku nepastebėti, yra esminis skirtumas: šio bumo epicentre esančios bendrovės yra itin pelningi verslai su didžiuliais pinigų srautais. Tai – ne „Pets.com“ tipo istorijos.

Svarbu ir tai, kad technologija vis dar sparčiai tobulėja. Artėjame prie etapo, kai vadinamasis agentinis DI – sistemos, galinčios savarankiškai atlikti kelių žingsnių užduotis – tampa praktiškai pritaikomas.

Jei tokios sistemos subręstų tiek, kad patikimai perimtų sudėtingus darbo procesus, kuriems šiandien reikalingas žmogus, ekonominės pasekmės būtų milžiniškos. Tai didelė „jeigu“, tačiau pažangos kryptis akivaizdi, todėl ją tiesiog nurašyti būtų klaida.

„Meškų“ argumentai: ženklai, kad DI bumas artėja prie sprogimo

Tačiau yra rimtų priežasčių atsargumui. Pirmiausia, akcijos – ypač susijusios su DI – prekiaujamos itin aukštais įverčiais. Cikliškai pakoreguotas P/E rodiklis, atspindintis bendrą akcijų rinkos vertinimą, yra gerokai virš istorinės normos.

Aukštesnis jis buvo tik du kartus: dotkomų piko metu ir trumpai po to, kai dėl COVID-19 pasaulio ekonomika sustojo, o pelnai smarkiai smuko.

Taip pat egzistuoja vadinamoji „uždaro rato“ problema. Reikšminga DI pajamų dalis, kuri skatina šiuos išpūstus vertinimus, yra generuojama bendrovėms parduodant kitoms bendrovėms.

Santykinai nedidelė dalis ateina iš galutinių DI naudotojų, o būtent organiškos, „iš išorės“ gaunamos pajamos yra visos sistemos atrama. Kad skaičiai pradėtų sutapti, ši proporcija turės reikšmingai pasikeisti.

Paslėptos rizikos: skolos veiksnys

Yra kritinis kintamasis, kuriam dažnai skiriama per mažai dėmesio – skola. Finansinis svertas (leverage) buvo svarbus kiekviename didžiajame istoriniame burbule, ir šis ciklas – ne išimtis. DI ekosistemoje yra įausta daug skolinto kapitalo, ypač duomenų centrų, kurie maitina šią technologiją, plėtroje.

Tokios bendrovės kaip „CoreWeave“ prisiėmė milžiniškus įsipareigojimus infrastruktūrai finansuoti, statydamos ant to, kad DI paklausa augs pakankamai greitai, kad aptarnautų šią skolą.

Kai kapitalas pigus ir lengvai prieinamas – kaip buvo prieš 1929 m., 2000 m. ir 2008 m. – sistema veikia sklandžiai. Tačiau kai palūkanos šokteli arba kreditavimas sugriežtėja, labiausiai įsiskolinę rinkos dalyviai dažniausiai lūžta pirmi.

Yra ne viena makroekonominė jėga, galinti tai paskatinti greičiau, nei daug kas tikisi: įsisenėjusi infliacija, vangėjanti darbo rinka, geopolitinė įtampa ir intensyvėjantys globalūs konfliktai.

Esmė

Šios milžiniškos investicijos turi generuoti realią grąžą iš už DI ekosistemos ribų, tačiau panašu, kad investuotojų kantrybė senka. Vis daugiau jų ima nerimauti, jog investicijų grąža taip ir nepasimatys.

Nors įsisavinimo tempai atrodo įspūdingi, realiai sukuriama vertė vis dar neaiški. Naujausia Anglijos banko apklausa parodė, kad 9 iš 10 aukščiausio lygio vadovų teigė, jog jų įmonės DI iniciatyvos nesukūrė jokio išmatuojamo poveikio darbo našumui. Tai stulbinantis atotrūkis nuo trilijonų dolerių rinkos vertės, kurią šios iniciatyvos esą turėtų pateisinti.

Ką turėtų daryti investuotojai?

Autoriaus nuomone, rinka yra gerokai arčiau didesnės korekcijos nei ankstyvosios augimo stadijos, o apčiuopiami pokyčiai galėtų įvykti per artimiausius metus.

Tačiau kartu pabrėžiama, kad tiksliai nuspėti laiko neįmanoma, o bandymai „pagauti“ rinkos viršūnes ar dugnus dažniausiai neveikia. Tai nėra raginimas panikuoti ir viską išparduoti.

Ilgalaikis investavimas istoriškai buvo laiminti strategija, todėl racionaliau šį laikotarpį vertinti kaip streso testą: kritiškai peržvelgti portfelį ir paklausti savęs, ar tikite jame esančiomis bendrovėmis. Ar jos pajėgtų išgyventi didesnį nuosmukį? Ar galėtų sustiprėti jam pasibaigus?