Niujorkui susidūrus su maždaug 7 mlrd. JAV dolerių biudžeto spraga, naujasis miesto meras Zohranas Mamdani pirmiausia akcentavo turtingiausiųjų apmokestinimą.

Vis dėlto pastaruoju metu meras ir jo komanda pripažįsta, kad gali tekti ieškoti ir kitų pajamų šaltinių – nuo didesnių nekilnojamojo turto mokesčių būstų savininkams iki seniai aptarinėjamos idėjos, kuri daugeliui niujorkiečių atrodė beveik neliečiama: gatvėse esančių nemokamų parkavimo vietų apmokestinimo.

Niujorke yra apie 3 mln. parkavimo vietų gatvėse, o maždaug 97 proc. jų – nemokamos. Idėja atsisakyti šios privilegijos mieste skambėjo ne kartą, tačiau iki šiol nebuvo įgyvendinta. Vis dėlto, turint omenyje, kad bendras metinis savivaldybės biudžetas viršija 100 mlrd. dolerių, o spragą užkamšyti būtina, šis klausimas vėl įgauna pagreitį.

Panašūs sprendimai jau seniai taikomi daugelyje JAV ir Europos miestų, kuriuose viešos parkavimo erdvės naudojamos kaip papildomų pajamų šaltinis. Plačiau apie tai vis dažniau diskutuojama ir dėl augančio finansinio spaudimo savivaldybėms.

Diskusijos Niujorke šį mėnesį įgavo naują impulsą po miesto pirmojo vicemero Deano Fuleihano pasisakymo renginyje, kurį organizavo „Center for New York City and State Law“. Į klausimą, ar keičiant požiūrį į parkavimą būtų galima surinkti daugiau pajamų, jis atsakė, kad taip – tai turėtų būti svarstoma, tačiau pabrėžė, jog vien parkavimo mokesčiai visos biudžeto problemos neišspręs.

Kitą dieną meras Z. Mamdani iš esmės pakartojo šią poziciją, pažymėdamas, kad administracija siekia užpildyti biudžeto spragą stabdydama, jo teigimu, miesto išteklių „nutekėjimą“ ir apmokestindama turtingiausius, tačiau kartu pripažino struktūrinių pokyčių būtinybę.

Ne tik miesto valdžia ieško papildomų pajamų. Praėjusių metų gegužę Niujorko valstijos senatas pristatė įstatymo projektą, kuris suteiktų Niujorkui teisę įvesti gyventojų parkavimo leidimų sistemą. Projektą inicijavo Bradas Hoylmanas-Sigalas, dabar einantis Manhatano apygardos vadovo pareigas, o dokumentas kol kas tebėra svarstomas komitete.

Tuo pat metu Niujorko valstijos įstatymų leidėjai neseniai pasiūlė platesnį biudžeto paketą, kuriame numatomas didesnis mokesčių tarifas turtingiausiems asmenims ir daliai verslo. Jeigu pakeitimus patvirtintų valstijos gubernatorė Kathy Hochul, tai atitiktų mero siekį didinti pajamas per didesnį turtingųjų apmokestinimą. Vis dėlto derybos gali užsitęsti bent iki balandžio, o gubernatorė, kovodama dėl perrinkimo, iki šiol tvirtino, kad mokesčių didinimui nepritaria.

Visuomenėje parkavimo apmokestinimas turi ir politinę kainą: mokesčiai už parkavimą dažnai laikomi regresiniais, nes mažesnes pajamas gaunantys gyventojai juos pajunta labiau. Tačiau daugelis miestų politikos ekspertų teigia, kad papildomos pajamos iš parkavimo – logiškas žingsnis.

„Niujorko nekilnojamasis turtas – gatvės erdvė – daugelyje miesto vietų tiesiog dalijamas už dyką. Tai vienas vertingiausių išteklių, o miestas jį atiduoda nemokamai“, – teigė Kornelio universiteto docentas Nicholas J. Kleinas.

Kuo Niujorkas išskirtinis ir ką daro kiti miestai?

Niujorkas yra vienas iš nedaugelio didžiųjų JAV miestų, kuriame gyvenamosiose gatvėse galima statyti automobilius visiškai nemokamai, sako Niujorko universiteto „Robert F. Wagner Graduate School of Public Service“ docentas Zhanas Guo. Pasak jo, „tai neturi ekonominės logikos“.

Be to, Niujorke mokamų (su parkomatais) vietų dalis yra gerokai mažesnė nei kituose dideliuose JAV miestuose, pavyzdžiui, San Fransiske, Vašingtone ar Los Andžele, teigia Rutgerso universiteto Niuarko padalinio docentas Brendenas Beckas. Jo vertinimu, ši dalis turėtų būti didesnė, ypač turint omenyje, kad Niujorkas turi gerokai stipresnę viešojo transporto sistemą.

Kiti miestai taiko skirtingus modelius. Vašingtone daug parkavimo vietų yra mokamos, taip pat išduodami gyventojų leidimai. San Fransiske parkomatų kainos priklauso nuo paklausos – tarifai kinta pagal užimtumą skirtingu paros metu, be to, taikomas metinis mokestis už gyventojo leidimą. Bostone parkomatai paplitę visame mieste, o dalyje gyvenamųjų gatvių įvestas tik su leidimais galimas parkavimas; leidimo reikia, tačiau jis yra nemokamas.

Kokius sprendimus galėtų rinktis Niujorkas?

Niujorkas galėtų pasirinkti kelis kelius, kaip didinti pajamas iš parkavimo. Vienas jų – mieste įrengti daugiau mokamų vietų ir taikyti valandinį mokestį, sako Bostono universiteto dėstytojas Terrance’as J. Reganas. Pasak jo, technologijos leidžia atsisakyti fizinių parkomatų – apmokėjimą galima organizuoti internetu ar per gatvėje įrengtus mokėjimo terminalus, taip ištisus kvartalus paverčiant mokamo parkavimo zonomis.

Kitas variantas – įvesti gyventojų parkavimo leidimus. Jie galėtų galioti visame mieste arba tik tam tikruose rajonuose.

Urbanistikos specialistai teigia, kad tinkamiausias galėtų būti šių priemonių derinys. N. J. Kleino teigimu, daug miestų jau ima mokestį už parkavimą, o skaitmeniniai sprendimai leidžia tai įgyvendinti gana paprastai.

Kiek tai kainuotų vairuotojams?

Kiek vairuotojams kainuotų parkavimas, priklausytų nuo to, kokį modelį pasirinktų miestas.

„Institute on Land Use and Sustainable Development“ vadovas ir „Touro Law Center“ teisės profesorius Michaelas Lewynas teigia, kad miestas galėtų išlaikyti dabar galiojančius parkomatų tarifus, kurie skiriasi pagal zonas, arba pereiti prie paklausos pagrindu nustatomų kainų, kaip San Fransiske, kur užimtumas vertinamas naudojant kelio dangoje įrengtus jutiklius.

Gyventojų leidimų kainai nustatyti Niujorkas galėtų remtis kitų miestų praktika. Pavyzdžiui, Vašingtone leidimas kainuoja 50 dolerių už pirmą automobilį, 75 dolerius už antrą, 100 dolerių už trečią ir 150 dolerių už kiekvieną kitą automobilį, viršijantį pirmuosius tris.

San Fransiske metinis gyventojo leidimas lengvajam automobiliui kainuoja 215 dolerių. Tuo metu 2013 m. Z. Guo atliktas tyrimas parodė, kad 52,5 proc. apklaustųjų būtų pasirengę mokėti vidutiniškai 408 dolerius per metus už parkavimo leidimą.

Kiek pajamų tai galėtų atnešti?

Kiek tiksliai miestas surinktų, labai priklausytų nuo pasirinkto modelio, tačiau potencialas reikšmingai prisidėti prie biudžeto stabilizavimo – akivaizdus, sako Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) profesorius Michaelas Manville’as. Jo vertinimu, vien parkavimo mokesčiais viso miesto finansuoti nepavyktų, bet surenkamos sumos galėtų būti didelės.

2020 m. UCLA tyrime skaičiuota, kad vien dėl nemokamų, neapmokestintų vietų Niujorko „Upper West Side“ rajone miestas kasmet praranda bent 114 mln. dolerių.

Platesniu mastu, pasak T. J. Regano, jeigu Niujorkas nuspręstų du trečdalius šiuo metu nemokamų vietų paversti „gyventojų leidimų parkavimu“ ir už leidimą imtų 100 dolerių per metus, tai sudarytų apie 200 mln. dolerių metinių pajamų.

Didesnis leidimo mokestis reikštų ir didesnes pajamas. Jeigu miestas papildomai įrengtų 250 tūkst. naujų mokamų vietų ir surinktų po 20 dolerių per dieną 300 dienų per metus, pajamos galėtų siekti apie 1,5 mlrd. dolerių, neskaičiuojant to, kas jau surenkama iš esamų parkomatų.

Harvardo universiteto „Kennedy School“ viešosios politikos profesorius Justinas de Benedictis-Kessneris pažymi, kad teisingai nustatyti parkavimo kainodarą naudinga ne tik biudžetui. Tai gali sutaupyti vairuotojų laiką, sumažinti automobilių srautus, spūstis ir taršą.

Mokamo parkavimo politika: kodėl tai taip sudėtinga

Didžiausia kliūtis įgyvendinant tokias iniciatyvas dažnai yra politinė: lyderiai baiminasi, kad rinkėjai nematys tiesioginės naudos, teigia J. de Benedictis-Kessneris. Vis dėlto, pasak jo, mokestis nebūtinai turi būti didelis, kad duotų apčiuopiamą efektą.

M. Manville’as pabrėžia elementarią ekonomikos logiką: jei vertingą miesto erdvę siūlai už nulį, jos visada trūks. Pasak jo, jei parkavimo kainodara būtų nustatyta taip, kad bent viena vieta bloke nuolat išliktų laisva, tai spręstų nuolatinės vietų paieškos problemą. Be to, miestas galėtų peržiūrėti kai kurias taisykles, susijusias su periodiniu automobilių patraukimu gatvių valymui.

„Esmė tokia: kainą nustatai taip, kad paslauga tiems, kurie tikrai nori parkuoti, būtų geresnė, o kartu surenki ir papildomų pajamų“, – reziumuoja M. Manville’as.

Tačiau, pasak Pensilvanijos universiteto docento Erico Guerros, yra ir klaidų, kurių reikėtų vengti. Jis primena Čikagos 2008 m. sprendimą privatizuoti parkomatus sudarant daug metų galiosiantį sandorį. Nors tikslas buvo surinkti papildomų pajamų, dėl prasto įgyvendinimo ir nepalankių sąlygų miestas, pasak jo, prarado galimybes ilgą laiką uždirbti iš svarbaus turto ir iki šiol jaučia šio sprendimo pasekmes.