Kapo Kanaveralas (Florida, AP) – Keturi astronautai, ruošiantys „NASA“ kitą žingsnį link Mėnulio, mažai kuo primena „Apollo“ eros laikus.

Daugiau nei prieš pusę amžiaus kelią į Mėnulį nutiesę amerikiečiai dažniausiai buvo baltaodžiai vyrai, atrinkti dėl karinių bandytojų pilotų patirties. Tuo metu „NASA“ „Apollo“ programa į Mėnulį nuskraidino 24 astronautus, iš kurių 12 vaikščiojo jo paviršiumi.

Pirmąją „Artemis“ įgulą sudaro moteris, kitos rasės atstovas ir kanadietis – tai labiau diversifikuoto astronautų korpuso rezultatas. Be to, nė vienas jų nebuvo gimęs tada, kai vyko legendinė „Apollo“ programa.

Šį kartą įgula Mėnulyje nenusileis ir jo neapskries orbita. Vis dėlto kelionė pirmyn ir atgal nuves juos tūkstančius mylių toliau į kosmosą, nei kada nors buvo nuskridę „Apollo“ astronautai. Misija turėtų suteikti ir iki šiol neregėtų vaizdų į tolimąją Mėnulio pusę.

Misijos tikslas – nutiesti kelią būsimoms žmonių iškrovoms Mėnulyje.

Beveik 10 dienų truksiančiai misijai vadovaus 50 metų „NASA“ astronautas Ridis Vaismenas – našlys, teigiantis, kad didžiausias ir prasmingiausias jo iššūkis buvo ne skrydis į kosmosą, o vienišas vaikų auginimas.

Iš Baltimorės kilęs atsargos karinio jūrų laivyno kapitonas prieš trejus metus, eidamas vyriausiojo „NASA“ astronauto pareigas, buvo pakviestas vadovauti pirmajai žmonijos kelionei prie Mėnulio nuo 1972 m. Tačiau 2020 m. nuo vėžio mirus žmonai Kerol, jis akimirkai suabejojo.

2014 m. jis daugiau nei penkis mėnesius praleido Tarptautinėje kosminėje stotyje, o dvi jo paauglės dukros, ypač vyresnioji, neturėjo „visiškai jokio noro“, kad tėvas vėl išskristų.

„Mes apie tai pasikalbėjome, ir aš pasakiau: žiūrėk, iš visų žmonių Žemėje dabar yra keturi, kurie turi galimybę apskristi Mėnulį. Aš negaliu pasakyti „ne“ tokiai progai“, – sakė jis.

Kitą dieną namuose jo laukė naminiai keksiukai Mėnulio tema ir dukrų palaikymas. Pasak Vaismeno, sunkiausia ne išvykti, o suvokti stresą, kurį jis užkrauna savo vaikams. Jis su jomis atvirai kalba apie viską – neseniai net parodė, kur laiko testamentą.

Vienas iš nedaugelio juodaodžių „NASA“ astronautų Viktoras Glaveris savo dalyvavimą misijoje vadina „jėga gėriui“.

49 metų karinio jūrų laivyno kapitonas ir buvęs kovinių misijų pilotas iš Pomonos (Kalifornija) sako, kad įprastai klausosi Gil Scott-Heron kūrinio „Whitey on the Moon“ ir Marvino Gaye dainos „Make Me Wanna Holler“, kurios atspindi „Apollo“ laikų realijas.

„Klausausi tam, kad turėčiau perspektyvą. Ten užfiksuota tai, ką padarėme gerai ir ką – blogai“, – aiškino jis. Galimybę šiandien suteikti vilties kitiems jis vadina „nuostabiu palaiminimu ir privilegija“.

Nors Glaveris jau turi vieno skrydžio patirtį – jis dalyvavo ankstyvoje „SpaceX“ įgulos misijoje į Tarptautinę kosminę stotį – asmeniškai jam tai naujas etapas. Jo keturios dukros jau paauglės arba jaunos suaugusios, o jis tikina skiriantis tiek pat dėmesio jų pasirengimui, kiek „NASA“ skiria jo pasirengimui.

Glaveris pabrėžia, kad dabar svarbiausia „pravesti geriausias savo lenktynes“, kad būtų galima perduoti estafetę kitam etapui. Numatyta, kad 2027 m. įvyks bandomoji susijungimo misija Žemės orbitoje tarp „Orion“ įgulos kapsulės ir vieno ar dviejų Mėnulio nusileidimo modulių. Pati Mėnulio iškrova turėtų vykti 2028 m. su kita astronautų komanda.

Kristina Koch paskutinį kartą į kosmosą išskrido beveik metams, todėl trumpa kelionė prie Mėnulio ir atgal jos negąsdina.

47 metų elektros inžinierė iš Džeksonvilio (Šiaurės Karolina) yra pasiekusi ilgiausio vieno skrydžio kosmose rekordą tarp moterų – 328 dienas. 2019 m. per ilgą buvimą kosminėje stotyje ji dalyvavo pirmajame vien tik moterų atliktame išėjime į atvirą kosmosą.

Pasak Koch, tai ne apie vieną žmogų, o apie tai, kad pagaliau pasiekta istorijos akimirka, kai moterys gali skristi prie Mėnulio.

Dar prieš pradedant dirbti „NASA“, Koch metus praleido Pietų ašigalio tyrimų stotyje. Ji sako, kad po šios patirties ir darbo kosmose dauguma artimųjų, regis, jau priprato prie rizikų.

„Kol kas nesulaukiau daug nerimo iš žmonių. Galbūt tik iš savo šuns, bet ją nuraminau, kad tai tik 10 dienų. Ne taip ilgai, kaip praėjusį kartą“, – juokavo ji. Jos ir vyro priglaustas šuo vardu Sedė Lu.

Kanadietis pilotas ir fizikas Džeremis Hansenas kosmose debiutuos pirmą kartą. Be asmeninės įtampos, jis tampa ir pirmuoju savo šalies atstovu, skrendančiu prie Mėnulio.

„Gal esu naivus, bet nejaučiu didelio asmeninio spaudimo“, – sakė Hansenas.

50 metų Hansenas užaugo ūkyje netoli Londono (Ontarijas), vėliau persikėlė į Ingersolį ir pasirinko skraidymo karjerą. 2009 m. Kanados kosmoso agentūra jį atrinko astronautu, o 2023 m. jis buvo paskirtas į „Artemis“ įgulą.

Hansenas teigia tik dabar iki galo suvokiantis, kiek pastangų prireikė „Apollo“ laikais, kad žmonės būtų nuskraidinti į Mėnulį.

„Kai dabar išeinu ir pažiūriu į Mėnulį, jis atrodo ir jaučiasi truputį toliau, nei anksčiau“, – prisipažino jis. „Detalėse suprantu, kiek tai sunkiau, nei man atrodė žiūrint vaizdo įrašus.“

Vis dėlto pavojai išlieka – apie tai Hansenas kalbėjosi su savo koledžo amžiaus sūnumi ir dvynėmis dukromis.

„Labiausiai tikėtinas rezultatas – kad grįšime saugiai. Yra tikimybė, kad ne, ir jūs vis tiek galėsite gyventi toliau, net jei taip nutiktų“, – sakė jis, pasakodamas apie pokalbį su vaikais.