Vengrija siekia tapti viena lyderių branduolinės energetikos pokyčiuose ir, remdamasi naujais teisės aktais bei tarptautinėmis partnerystėmis, būti tarp pirmųjų Vidurio ir Rytų Europos šalių, pradėsiančių diegti mažus modulinius reaktorius (SMR).

Tai akcentuota aukšto lygio forume „Renaissance of Nuclear – Accelerating SMR Deployment in Hungary and in Central and Eastern Europe“, vykusiame Budapešte, kur branduolinės energetikos ekspertai ir Vengrijos valdžios atstovai aptarė galimybes bei sąlygas SMR plėtrai šalyje.

Renginį atidarė JAV ambasados Budapešte laikinoji reikalų patikėtinė Caroline Savage. Savo kalboje ji išskyrė du esminius dalykus: JAV ir Vengrijos partnerystės svarbą sėkmingam SMR įgyvendinimui regione ir tai, kad JAV technologijų pasirinkimas galėtų paspartinti pirmųjų SMR atsiradimą Vengrijoje jau 2030-aisiais.

Diskusijų metu specialistai sutarė, kad naujos kartos reaktoriai gali iš esmės transformuoti regiono energetikos sistemą. Vis dėlto kartu buvo įvardyti ir pagrindiniai iššūkiai, su kuriais teks susidurti diegiant SMR.

Didesnis reguliavimo lankstumas

Vengrijos atominės energetikos institucijos vadovė Andrea Kádár teigė, kad vienas svarbiausių šalies strategijos ramsčių yra aktyvi ir į inovacijas orientuota reguliavimo aplinka. Skirtingai nuo tradicinių branduolinių projektų, kurie dažnai stringa dėl griežtų licencijavimo procedūrų, Vengrija pakoregavo Atominės energijos įstatymą: pakeitimai įsigalios 2026 m. balandžio 19 d. ir bus pritaikyti modulinių technologijų specifikai.

Pasak jos, naujasis reglamentavimas numato galimybę valdyti „kelių vienetų aplinką“, kai vienoje vietoje veikia keli moduliai. Andrea Kádár pabrėžė, kad šalies tikslas – tapti regioniniu pažangių branduolinių technologijų diegimo centru, o reguliuotojas juda link labiau tikslus apibrėžiančios, į rezultatus orientuotos sistemos, kuri leistų derinti inovacijas su branduolinei saugai būtinu griežtumu.

Taip pat įvedamas vadinamasis tipo licencijavimas arba standartinio projekto patvirtinimas. Šis procesas leidžia įvertinti technologijos atitiktį saugos reikalavimams nepririšant jos prie konkrečios vietos. Pasak Andrea Kádár, tai gali sutrumpinti projekto įgyvendinimo laiką, nes nereikėtų kartoti pilnos technologijos vertinimo procedūros kiekvienam atskiram objektui.

Sprendimas – jau netoli

Budapešto technologijos ir ekonomikos universiteto dekanas, branduolinės saugos ekspertas Attila Aszódi pabrėžė, kad SMR plėtra nėra vien technologinis pasirinkimas – tai reakcija į nepastovią pasaulinę energetikos rinką. Jo teigimu, Europos priklausomybė nuo gamtinių dujų padarė elektros kainas itin jautrias dujų kainų svyravimams.

Po karo Ukrainoje pradžios išaugo pramonės poreikis turėti nepriklausomus energijos šaltinius. Attila Aszódi pastebėjo, kad įmonės vis dažniau ieško galimybių įsirengti nuosavas elektrines, įskaitant mažus modulinius reaktorius, kad galėtų tiekti energiją, šilumą ir elektrą pramoniniams objektams, nes rinkoje prieinama energija tapo pernelyg brangi.

Ekspertas pripažino, kad dideli reaktoriai išlieka svarbūs Europos sujungtam tinklui, tačiau atkreipė dėmesį į jų rizikas: labai ilgus statybų terminus ir dideles įrengimo sąnaudas. Jo vertinimu, SMR gali atlikti reikšmingą vaidmenį, jei pavyktų sutrumpinti statybos laiką ir sumažinti dideliems projektams būdingas įgyvendinimo rizikas. Jis taip pat pažymėjo, kad SMR verslo sėkmę lems standartizacija, serijinė gamyba, tarptautinis bendradarbiavimas ir suderintas licencijavimas.

Vengrijos energetikos ministerijos valstybės sekretorius Márk Alföldy-Boruss teigė, kad SMR Vengrijos strategijoje būtų „antroji koja“ greta „Paks II“ plėtros. Jo žodžiais, energetinis suverenitetas ir saugumas yra kertiniai šalies energetikos politikos principai, todėl branduolinė energetika išlieka pagrindine atrama dėl palyginti stabilios kainos ir patikimumo.

Dėl šios priežasties Vengrija siekia pratęsti „Paks 1“ eksploataciją, įgyvendina „Paks 2“ projektą ir kartu bando įsitvirtinti SMR ekosistemos centre. Jis patvirtino, kad valstybė ir toliau liks pagrindine investuotoja, tačiau atsiveria galimybės ir naujo tipo projektų savininkams.

Pasak Márk Alföldy-Boruss, tolesnė eiga greičiausiai priklausys nuo technologijų tiekėjų: netrukus turėtų paaiškėti, kurie jų perspektyviausi pagal naują reguliavimo sistemą ir kas pirmieji ryšis pereiti bandymus pagal naujas taisykles. Jis taip pat nurodė, kad Vengrija yra pasirašiusi kelis bendradarbiavimo memorandumus su tiekėjais iš Kinijos, Korėjos ir Jungtinės Karalystės, tačiau susitarimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis įvardijo kaip šiuo metu detaliausią.

Márk Alföldy-Boruss teigimu, sprendimas, kuri technologija taps pirmojo projekto pagrindu, yra gana arti.

„Vyriausybė sprendimą priims artimiausiais mėnesiais – tai bus sprendimas, kuris nuties kelią ir apibrėš technologiją bei tiekėją, su kuriuo Vengrijos vyriausybė norėtų pradėti pirmąjį projektą“, – sakė Márk Alföldy-Boruss.

„Synthos Green Energy“ verslo plėtros vadovas Robert Rudich perspėjo, kad individualiai pritaikyti, „vienetiniai“ projektai Vidurio Europoje gali greitai tapti pernelyg brangūs. Jo teigimu, efektyvesnis kelias – vadinamasis parko principu grįstas modelis, kai projektai suvienijami ir taip pasiekiamas masto efektas ne tik reguliavimo, bet ir žmogiškųjų išteklių, bendruomenių įtraukimo bei tiekimo grandinės srityse.

Jis taip pat pabrėžė, kad „GE“ technologija „BWRX-300“ nėra tik popierinis projektas – reaktorius jau statomas Kanadoje, o užbaigimas numatomas 2029 m. Robert Rudich tvirtino, kad tai vienintelis SMR, kuris šiuo metu Vakarų pasaulyje statomas pagal licencijuotą procesą.

Vietos kompetencijos svarba

Vengrijos mokslinių tyrimų tinklo Energetikos tyrimų centro vadovas Ákos Horváth priminė, kad branduoliniai projektai reikalauja stiprios vietos kompetencijos.

„Šalis, kurioje veikiama, ir operatorius turi papildomą atsakomybę – jie privalo sukurti žinias ir priemones, kurios leistų suteikti reikiamas garantijas“, – teigė Ákos Horváth.

Jis pabrėžė, kad perėjimas nuo bazinės apkrovos režimo prie didesnio lankstumo, kurį gali suteikti SMR, reikalauja visai kito požiūrio nei dabartiniai dideli branduoliniai blokai. Tam, anot jo, būtini tyrimai, apimantys naujas kuro strategijas ir saugos metodikas, pritaikytas pasyvioms sistemoms. Ákos Horváth pridūrė, kad pasyviosios sistemos turėtų būti tiriamos ne tik teoriškai, bet ir eksperimentiškai.

Pasak „Hunatom Zrt.“ priežiūros tarybos nario Róbert Griljov, Vengrijos branduolinis paveldas Paks vietovėje yra svarbus pranašumas. Jis aiškino, kad „Paks II“ projektas gali tapti praktine platforma ruošiantis SMR diegimui, nes suteikia patirties pasirengimo darbuose ir statybų valdyme. Róbert Griljov teigė, kad „Hunatom Zrt.“ dalyvavimas SMR technologijų įgyvendinime galėtų suteikti papildomą impulsą greičiau pritaikyti naują technologiją.

Forumo pabaigoje dalyviai bandė įvertinti, kokia SMR plėtros situacija Vidurio ir Rytų Europoje gali būti po devynerių metų. Robert Rudich pateikė optimistinę prognozę: jo manymu, iki 2035 m. galėtų būti baigti 8–15 reaktorių, o po šios datos lauktų dar didesnė projektų banga.

Andrea Kádár taip pat kalbėjo optimistiškai, prognozuodama, kad iki 2030-ųjų vidurio maždaug aštuoni SMR galėtų veikti, o dar 15 būtų statomi. Róbert Griljov pridūrė, kad iki 2035 m. regionas greičiausiai būtų pirmosios SMR diegimo bangos viduryje, o įgyvendinimas vyktų įvairiais lygiais.

Atsargesnę poziciją išsakė Ákos Horváth, pastebėjęs, kad devyneri metai branduolinio licencijavimo kontekste nėra ilgas laikotarpis. Vis dėlto jis sutiko, kad iki to laiko tikėtina, jog bent vienas ar du elektros energiją gaminantys SMR bei šilumos gamybai skirti įrenginiai gali būti prijungti prie tinklo.