Nuo pandemijos iki karo: kaip ES pakeitė taisykles ir ką tai reikš jūsų kišenei jau netrukus
2019–2024 metų Europos Sąjungos politinę kadenciją daugelis Briuselyje vadina viena audringiausių per kelis dešimtmečius. COVID-19 pandemija, Rusijos karas prieš Ukrainą, energijos kainų šokas ir 2022 metais ypač įsibėgėjusi infliacija privertė ES institucijas per trumpą laiką priimti sprendimus, kurie dar prieš kelerius metus būtų atrodę sunkiai įsivaizduojami.
Europos Komisijos ekonomikos komisaras Paolo Gentiloni šį laikotarpį apibūdino kaip dviejų itin retų krizių virtinę. Pasak jo, pandemija ir plataus masto karas Europoje iš eilės tapo tokiais įvykiais, kurių masto ir sekos beveik niekas neprognozavo, o tai iš esmės perrašė įprastą ES ekonominės politikos ritmą.
„Niekas nebūtų numatęs, kad turėsime dvi juodąsias gulbes iš eilės“, – sakė P. Gentiloni.
800 mlrd. eurų, kurie pakeitė ES
Didžiausiu lūžiu tapo „NextGenerationEU“ planas, kurio bendra suma siekia apie 800 mlrd. eurų. Tai istorinis precedentas, nes ES mastu buvo sutarta dėl bendros skolos leidimo, o lėšos nukreiptos ekonomikos gaivinimui bei žaliajai ir skaitmeninei transformacijai.
Kartu pandemijos metu buvo laikinai sušvelninta fiskalinė drausmė, leidžiant šalims narėms sparčiau skolintis ir remti ekonomiką. Dalis valstybių tuo pasinaudojo, todėl viešųjų finansų rodikliai kai kur pasiekė rekordines skolos ir bendrojo vidaus produkto santykio reikšmes, o energijos krizė ir infliacija šią įtampą tik sustiprino.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pandemijos pradžioje pabrėžė krizės mastą. Ji akcentavo, kad mažas virusas tapo milžiniška ekonomine problema, kurios nepastebėti neįmanoma, todėl ES turėjo veikti greitai ir plačiu mastu.
„Tai, kas prasidėjo virusu, kurio akimis nematote, virto ekonomine krize, kurios neįmanoma nepastebėti“, – sakė U. von der Leyen.
Skola: stabdyti ar skolintis investicijoms?
Pasibaigus ūmiausiai pandemijos fazei, ES grįžta prie atnaujintų fiskalinių taisyklių, kurios remiasi senais orientyrais: biudžeto deficitas iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto, skola iki 60 proc. Tačiau nauja tvarka suteikia daugiau lankstumo, kaip šalys mažins skolą, derinant finansinę drausmę su investicijų poreikiu.
Didelis klausimas, kas bus toliau, nes „NextGenerationEU“ finansavimas numatytas iki 2026 metų, o konkurencingumo, gynybos, pramonės modernizavimo ir klimato tikslų sąskaita tik auga. Europos Parlamente nuomonės išsiskiria: vieni mato bendrą skolinimąsi kaip veikiančią priemonę ateičiai, kiti įspėja dėl rizikų ir ilgalaikių palūkanų kaštų.
Europos liaudies partijos lyderis Manfredas Weberis akcentavo, kad investicijų reikia, bet neribotas skolinimasis nėra išeitis. Jo teigimu, didėjanti skolų našta mažina ateities kartų galimybes, o tvarus atsakas turėtų remtis spartesniu ekonomikos augimu.
„Skola reiškia mažiau galimybių kitai kartai investuoti. Mums reikia ekonomikos augimo ir iš naujo užkurti variklį“, – sakė M. Weberis.
Tuo metu P. Gentiloni pabrėžia, kad bendras ES vaizdas nėra vien tik skolos problema, o labiau atskirų valstybių iššūkis. Jo argumentas paprastas: jei Europa nori varžytis pasaulinėje švarios energetikos ir technologijų lenktynėje, be bendro finansavimo tam tikrose srityse išsiversti bus sunku.
Kinija ir prekybos įtampa: derisk ar dar griežčiau?
Šalia vidaus finansų dilemų stiprėja ir geopolitiniai ekonomikos klausimai. ES vis dažniau kalba apie rizikų mažinimą prekyboje su Kinija, ypač ten, kur svarbios tiekimo grandinės, kritinės žaliavos ar strateginės technologijos, o Europos Komisija yra įvardijusi susirūpinimą dėl Kinijos subsidijų ir ribotos prieigos prie jos vidaus rinkos.
Europos Parlamento nariai skirtingai vertina, ar ES turėtų griežtinti kursą, ar ieškoti pragmatiškų susitarimų. Dalies politikų nuomone, Europa privalo ginti savo rinką ir nustoti būti naivi, nes Kinija ir kiti didieji žaidėjai aktyviai taiko protekcionistines priemones, o atvirumas vienai pusei gali tapti silpnumu.
Tuo pačiu pripažįstama, kad visiškas ekonominių ryšių nutraukimas mažai tikėtinas, todėl realistiškiausias scenarijus yra selektyvi apsauga strateginiuose sektoriuose, stiprinant vidaus pramonę ir taisyklių laikymąsi užtikrinančius mechanizmus.
Infliacija slūgsta, bet klausimų daugėja
Makroekonominis fonas 2024 metais tapo ramesnis: infliacija euro zonoje slopo, o dalis analitikų tikėjosi, kad artėjant vasarai finansinės sąlygos švelnės, nes kainų spaudimas mažėja, o atlyginimai pamažu pasiveja pragyvenimo kaštus. Vis dėlto Europai išlieka užduotis suderinti investicijas su fiskaline drausme ir kartu išlaikyti konkurencingumą JAV ir Kinijos atžvilgiu.
Vertinant visą kadenciją, ES atsakas į pandemiją ir karą Ukrainoje buvo išskirtinis tiek mastu, tiek priemonių pobūdžiu. Tačiau artėjant naujam politiniam ciklui pagrindinė diskusija persikelia nuo skubios pagalbos prie ilgalaikio klausimo: kaip finansuoti transformaciją, gynybą ir pramonės atsigavimą, kai laikinos krizės priemonės baigsis.
„Reakcija į pandemiją buvo precedento neturinti, kaip ir reakcija į karą. Jei 2024 metais matysime aktyvumo pagreitį, galėsime sakyti, kad su šiomis dviem juodosiomis gulbėmis susitvarkėme teisingai“, – sakė P. Gentiloni.
Artimiausi metai parodys, ar bendras skolinimasis taps vienkartine išimtimi, ar nuolatiniu ES ekonomikos politikos įrankiu. Nuo šių sprendimų priklausys ne tik Briuselio biudžetinė architektūra, bet ir tai, kiek kainuos energetikos pertvarka, kiek bus investuojama į technologijas ir kaip greitai augs europiečių perkamoji galia.
