Rusija atjungia „WhatsApp“ ir „Telegram“ – ar „suverenus internetas“ taps nauja geležine uždanga?
Rusijos valdžia plečia interneto prieigos ribojimus ir skatina gyventojus atsisakyti pasaulinių platformų, tokių kaip „WhatsApp“ ir „Telegram“, pereinant prie valstybės remiamų sprendimų. Viešojoje erdvėje šie veiksmai grindžiami saugumu, o strateginis tikslas įvardijamas kaip „suverenaus interneto“ kūrimas „suvereniai Rusijai“. Praktikoje tai reiškia tiek ryšio su išoriniu pasauliu mažinimą, tiek alternatyvių, valdžios patvirtintų kanalų diegimą.
Kartu plečiamas ir vidaus kontrolės instrumentų rinkinys, įskaitant vadinamąjį „užsienio agento“ statusą, kuriuo žymimi kritiškai nusiteikę piliečiai ir organizacijos. Tokiems asmenims taikomi teisių apribojimai, įskaitant draudimą mokyti ar dalyvauti rinkimuose, taip pat ribojamas disponavimas turtu pardavus būstą. Šis žymėjimas, anot pašnekovų, veikia ir kaip socialinė stigmatizacija, kurianti „vidaus priešo“ įspūdį.
Ekonominis ir kasdienis poveikis ryškėja regionuose, kur fiksuojami mobiliojo interneto sutrikimai, o pasiekiamas turinys siaurinamas iki valdžios patvirtintų svetainių ir paslaugų. Verslai praneša apie nutrūkstančius klientų srautus ir prarandamas pajamas, kai nepasiekiamos jų interneto svetainės ar komunikacijos kanalai. Tuo pat metu aktyvistų bandymai rengti protestus prieš cenzūrą ir ryšio ribojimus susiduria su atsisakymais išduoti leidimus.
„Užsienio agento“ statusas: augantis sąrašas ir realūs apribojimai
Rusijoje ilgėja piliečių ir organizacijų sąrašas, kuriems suteikiama „užsienio agento“ etiketė. Tyrimo pastabose minimi vertinimai, kad karo Ukrainoje pradžioje tokių asmenų buvo apie 300, o vėliau skaičius sparčiai išaugo. Šis statusas naudojamas kaip priemonė bausti Kremliaus kritikus ir riboti jų galimybes viešajame gyvenime.
Pažymėti „užsienio agentais“ asmenys turi ribotas teises: jiems draudžiama mokyti, dalyvauti rinkimuose, o kai kuriais atvejais apribojama galimybė disponuoti lėšomis ar turtu po nekilnojamojo turto sandorių. Paraleliai kuriamas stigmatizuojantis fonas, kai visuomenei siunčiamas signalas apie tariamą „priešą šalies viduje“. Tokia logika, kaip pažymima tyrimo medžiagoje, primena istorines praktikas, kai oponentai būdavo traktuojami kaip valstybės išdavikai.
Ryšio ribojimai: nuo programėlių blokavimo iki „patvirtintų“ svetainių
Valdžia siekia mažinti gyventojų ryšį su išoriniu pasauliu, ribodama prieigą prie pasaulinių komunikacijos priemonių. Tarp minimų priemonių – „WhatsApp“ ir „Telegram“ blokavimas bei aktyvus skatinimas pereiti prie valstybės palaikomos susirašinėjimo programėlės „Max“. Dalis gyventojų ją vertina įtariai, baimindamiesi galimos priežiūros.
Kai kuriose vietovėse mobiliojo interneto naudojimas ribojamas taip, kad pasiekiama tik siaura paslaugų ir svetainių grupė. Tyrimo pastabose fiksuota situacija, kai vartotojas gali atsidaryti oficialius puslapius, tokius kaip Kremliaus svetainė ar valstybinės žiniasklaidos kanalai, taip pat pasinaudoti kasdienėmis paslaugomis, pavyzdžiui, užsisakyti taksi. Tačiau „Google“ paieška gali neveikti, o prieiga prie nepriklausomų naujienų šaltinių būna neprieinama.
Verslui – tiesioginės prastovos ir pajamų praradimai
Interneto ribojimai keičia ne tik informacijos vartojimą, bet ir kasdienę ekonominę veiklą, ypač paslaugų sektoriuje. Tyrimo medžiagoje cituojama maitinimo paslaugų įmonės savininkė Julija, kuri teigia, kad kai įmonės svetainė tampa nepasiekiama klientams, tai tiesiogiai reiškia negautas pajamas. Jos vertinimu, internetas verslui yra kritinė infrastruktūra, be kurios dabartinis veiklos modelis iš esmės neįmanomas.
Pašnekovė nurodo, kad kiekvienas ryšio sutrikimas ar komunikacijos platformų blokavimas sukelia nuostolius, nes įmonė remiasi užsakymais internetu ir operatyvia komunikacija. Ji pabrėžia, kad iš šių srautų išlaikoma ne tik jos šeima, bet ir darbuotojų šeimos, todėl blokavimai tiesiogiai persikelia į socialinę ir finansinę riziką. Tyrimo pastabose taip pat akcentuojama, kad dalis žmonių jaučiasi palikti vieni spręsti šių pasekmių.
Protestų leidimai negaunami: priežastys skiriasi nuo „COVID-19“ iki renginių
Aktyvistai keliuose miestuose bandė gauti leidimus viešiems protestams prieš mobiliojo interneto ribojimus ir cenzūrą, tačiau kiekvienu atveju leidimai buvo atmesti. Tyrimo medžiagoje minimas išvykimas į miestą, esantį maždaug 120 mylių (apie 190 km) nuo Maskvos, ir pažymima, kad tokių miestų – kelios dešimtys. Oficialių atsisakymų motyvai skiriasi priklausomai nuo savivaldybių.
Tarp nurodomų priežasčių minimi COVID-19 argumentai, taip pat saugumo grėsmės, susijusios su dronų ar raketų atakomis. Vienu atveju protestui nepritarta dėl toje pačioje vietoje numatytos riedučių meistriškumo pamokos. Tyrimo pastabose šie motyvai pateikiami kaip pavyzdys, kaip administracinės priemonės naudojamos tam, kad viešos demonstracijos praktiškai neįvyktų.
Peticijos Maskvoje ir baimės veiksnys
Maskvoje dalis gyventojų bandė rinktis prie prezidento administracijos pastato ir pateikti peticiją, kuria raginama nutraukti interneto ribojimus. Tačiau tyrimo pastabose pabrėžiama, kad susirinkusiųjų skaičius buvo nedidelis, o tai siejama su žmonių baime viešai reikšti reikalavimus dėl konstitucinių teisių. Taip pat fiksuota, kad dalyviai buvo atidžiai filmuojami gatvėje budinčių saugumo pareigūnų.
Kalbinti asmenys atvirai pripažįsta jaučiantys įtampą ir nerimą, net ir dėl tokio formaliai taikaus veiksmo kaip peticijos pateikimas. Tyrimo medžiagoje ši nuotaika apibūdinama kaip signalas, jog viešojo aktyvumo kaina daugeliui atrodo per didelė. Tokia aplinka mažina tikimybę, kad visuomenės spaudimas taps masiniu.
„Suverenaus interneto“ kryptis ir platesnė ekonominė aplinka
Valdžios retorikoje interneto kontrolė siejama su visuomenės „apsauga“ ir suvereniteto stiprinimu. Tyrimo pastabose minimas argumentas, kad išorinis pasaulis laikomas „nuodingu“ informaciniu srautu, galinčiu daryti nepageidaujamą įtaką visuomenei. Tokia logika dera su siekiu perkelti kasdienę komunikaciją į valdžios labiau kontroliuojamas sistemas.
Kontekstas apima ir platesnius iššūkius: sankcijas, ekonomines problemas bei besitęsiantį karą Ukrainoje, kuriam nematyti pabaigos. Tyrimo medžiagoje pažymima, kad visuomenėje juntamas nuovargis dėl karo ir didėjantis nepasitenkinimas ryšio ribojimais, o interneto cenzūrą kritikuoja net dalis prorusiškų komentatorių. Kol kas požymių, kad kursas būtų atšaukiamas, tyrimo pastabose nefiksuojama, tačiau įtampa tarp kontrolės priemonių ir ekonominės kasdienybės poreikių akivaizdžiai auga.
