Viešose diskusijose dažnai kartojama, kad Europa ekonomiškai smunka ir vis labiau atsilieka nuo Jungtinių Valstijų. Politikai mėgsta remtis pavieniais grafikai ar palyginimais, o pesimistinės antraštės kuria įspūdį, kad žemynas praranda konkurencingumą.
Tačiau ekonomistų ginčas, kurį neseniai atgaivino Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas, rodo, kad šis pasakojimas nėra toks paprastas. Viskas priklauso nuo to, kaip matuojamas turtingumas.
Kaip lyginamas BVP?
Paprastai šalių bendrasis vidaus produktas lyginamas konvertuojant jį į Jungtinių Valstijų dolerius pagal einamąjį valiutų kursą. Tokiu būdu skaičiuojamas BVP vienam gyventojui leidžia sudėti skirtingų valiutų ekonomiką į vieną lentelę.
Pagal šį metodą Europos Sąjunga jau seniai atsilieka nuo Jungtinių Valstijų, o po 2010 metų atotrūkis dar labiau padidėjo. Tam nemažai įtakos turėjo euro nuvertėjimas po 2008 metų krizės ir nepasitikėjimas euro zonos stabilumu.
Kas yra perkamosios galios paritetas?
Kritikai, tarp jų ir Krugmanas, teigia, kad tokie palyginimai iškreipia tikrąją padėtį, nes valiutų kursai priklauso ne tik nuo ekonomikos, bet ir nuo spekuliacijos, palūkanų normų bei rezervų paklausos. Jungtinių Valstijų doleris yra pagrindinė pasaulio atsargų valiuta, todėl dažnai būna dirbtinai stipresnis.
Todėl dalis ekonomistų renkasi perkamosios galios pariteto metodą. Jis vertina, kiek prekių ir paslaugų realiai gali nusipirkti gyventojai, sudarant tipinį vartojimo krepšelį ir lyginant jo kainą skirtingose šalyse.
Pagal perkamosios galios paritetu pakoreguotą BVP Europos Sąjunga per pastaruosius dešimtmečius ne smuko, o net šiek tiek priartėjo prie Jungtinių Valstijų. Pasaulio banko duomenimis, ES BVP vienam gyventojui nuo maždaug 60 proc. JAV lygio 2000 metais pakilo iki apie 75 proc. šiandien.
Skirtingi metodai – skirtinga istorija
Vis dėlto čia prasideda svarbi metodikos diskusija. Vartojimo krepšelį galima skaičiuoti pagal einamąsias kainas, kasmet jį atnaujinant, arba naudoti vadinamąsias pastovias kainas ir pasirinktų metų struktūrą, kad būtų geriau matoma gamybos apimtis, o ne kainų pokyčiai.
Naudojant pastovių kainų, perkamosios galios pariteto metodą, vaizdas Europai jau ne toks palankus. Skaičiavimai rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį atotrūkis nuo Jungtinių Valstijų ne sumažėjo, o šiek tiek padidėjo – nuo maždaug 77 proc. iki 72 proc. JAV lygio.
Šių skirtumų negalima iki galo paaiškinti vien tuo, kad amerikiečiai vidutiniškai dirba daugiau valandų nei europiečiai. Darbo laiko trukmė abipus Atlanto po truputį artėja, o produktyvumo atotrūkis vis tiek išlieka.
Nėra vieno tobulo rodiklio
Ekonomistai sutaria, kad nė vienas metodas nėra idealus. Valiutų kursai geriau atspindi tarptautinę finansų galią, o perkamosios galios paritetas – kasdienį gyvenimo lygį, bet abu turi trūkumų ir skirtingai veikia rezultatus.
Šis ginčas svarbus ne tik statistikai. Nuo to, ar Europa laikoma atsiliekančia, priklauso politika – nuo investicijų į inovacijas iki darbo rinkos ir pramonės pertvarkos. Per griežtas nuosmukio naratyvas gali skatinti neproduktyvų pesimizmą, o per didelis pasitenkinimas savimi – ignoruoti struktūrines problemas.
Galiausiai ir Europos, ir Jungtinių Valstijų ekonomikos pagal istorinius ir pasaulinius mastelius išlieka labai turtingos. Klausimas ne tiek ar žemynas skursta, kiek ar jis geba išnaudoti savo potencialą produktyvumui ir inovacijoms didinti ateinančiais dešimtmečiais.
