Centrinių bankų sprendimai dėl palūkanų normų pastaraisiais metais vėl atsidūrė dėmesio centre. Spartus kainų augimas privertė pinigų politikos formuotojus smarkiai branginti skolinimąsi, nors tai lėtina ekonomiką ir didina recesijos riziką.
Norint suprasti, kodėl taip daroma, pirmiausia reikia suprasti, kaip apskritai veikia palūkanų normos ir kokiu būdu jos persiduoda visai ekonomikai – nuo būsto paskolų iki įmonių investicijų.
Kas yra palūkanų normos?
Palūkanos – tai kaina, kurią mokame už pasiskolintus pinigus, arba atlygis už indėlius banke. Skolininkams palanku, kai palūkanų normos žemos, nes grąžinti paskolą pigiau, o taupytojams naudingos aukštesnės palūkanos, nes jų santaupos uždirba daugiau.
Ekonomikoje nėra vienos viską lemiančios palūkanų normos. Komerciniai bankai nustato savo paskolų ir indėlių kainas, tačiau į juos stipriai orientuojasi centrinio banko bazinė palūkanų norma, nuo kurios priklauso, kiek bankai uždirba už laikomus rezervus ir kiek jiems kainuoja skolinimasis vieniems iš kitų.
Kaip centriniai bankai veikia infliaciją?
Centriniai bankai, tokie kaip Federalinis rezervų bankas, Anglijos bankas ar Europos Centrinis Bankas, dažniausiai siekia apie 2 proc. infliacijos. Kai kainos kyla per greitai, jie kelia palūkanų normas, kad atvėsintų paklausą ir pristabdytų kainų augimą.
Pabrangus pinigams, komerciniams bankams dažnai labiau apsimoka laikyti lėšas centriniame banke, o ne jas skolinti. Todėl jie kelia paskolų palūkanas, griežtina sąlygas ir taip sumažina kreditų pasiūlą ekonomikoje.
Poveikis būsto rinkai ir vartojimui
Šalyse, kur daug kintamų palūkanų būsto paskolų, pavyzdžiui, Suomijoje ar Australijoje, palūkanų kilimas namų ūkius paliečia beveik iš karto. Didėja mėnesinės įmokos, mažėja laisvų pinigų vartojimui, o tai verčia gyventojus atsisakyti nebūtinų pirkinių.
Kitose valstybėse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos ar Kanada, dominuoja fiksuotų palūkanų paskolos, todėl senieji skolininkai apsaugoti, tačiau naujoms paskoloms palūkanos tampa daug brangesnės. Tai mažina naujų pirkėjų skaičių, lėtina būsto sandorius ir spaudžia žemyn kainas, o turto savininkai jaučiasi neturtingesni ir taip pat pradeda taupyti.
Smūgis įmonėms ir darbo rinkai
Palūkanų normų kilimas stipriai paveikia ir verslą. Įmonėms brangsta paskolos investicijoms, todėl jos dažniau atideda plėtros projektus, samdo mažiau darbuotojų arba riboja atlyginimų augimą. Mažesnis įdarbinimas ir lėčiau kylantys atlyginimai dar labiau slopina vartojimą.
Gyventojų realiosios pajamos, ypač kai infliacija jau anksčiau buvo pakilusi, susitraukia. Vartotojų pasitikėjimas krenta, mažėja užsakymų, įmonės tampa atsargesnės dėl kainų kėlimo, ir taip infliacijos spiralė pamažu lėtėja.
Rizika sustabdyti per stipriai
Istorija rodo, kad suvaldyti infliaciją nesukeliant recesijos labai sunku. Aštuntajame dešimtmetyje JAV bazinės palūkanos buvo pakeltos iki beveik 19 proc. lygio eurais ekvivalente, infliacija buvo suvaldyta, bet ekonomika patyrė gilią recesiją ir didelį nedarbą.
Sudėtingiausia centrinio banko užduotis – numatyti, kaip palūkanų pokyčiai veiks ekonomiką po metų ar dvejų. Pinigų politikos poveikis vėluoja, todėl lengva arba persistengti, arba sureaguoti per vėlai. Vis dėlto didžioji dalis ekonomistų sutaria: ilgalaikė, aukšta ir nevaldoma infliacija visuomenei daro dar didesnę žalą nei skausmingas, bet laikinas ekonomikos lėtėjimas.
