NASA marsaeigis „Perseverance“ viename Marso kraterių tyrinėja šiandien sausą kraštovaizdį, kuris prieš milijardus metų, kaip manoma, buvo upių sistema.

Nauji duomenys rodo, kad Jezero deltos liekanos nėra vienintelis gausaus vandens, kadaise tekėjusio Marso paviršiumi, pėdsakas. Marsaeigio požeminį sluoksnį tiriantis radaras „RIMFAX“ po Jezero krateriu aptiko kur kas senesnę ir didesnę deltinę sistemą, kuri egzistavo dar gerokai anksčiau nei dabar tyrinėjama delta.

Toks atradimas leidžia manyti, kad vanduo Marso paviršiumi tekėjo ilgiau, nei būtų galima spręsti vien iš paviršiuje matomų darinių. Tai svarbu vertinant, kiek ilgai planetoje galėjo egzistuoti gyvybei palankios sąlygos.

„„RIMFAX“ atskleidė ankstesnę požeminę deltinę aplinką po dabartine delta, taip praplėsdamas galimo Jezero tinkamumo gyvybei laikotarpį dar ankstesniais laikais“, – rašo mokslininkų komanda, vadovaujama geomikrobiologės Emily Cardarelli iš Kalifornijos universiteto Los Andžele.

„Tai taip pat didina tikimybę rasti praeities gyvybės įrodymų, nes dabartinės deltos susidarymas galėjo būti greitas“, – pažymi tyrėjai.

Per pastaruosius dešimtmečius sukaupta daugybė įrodymų, kad Marsas ne visada buvo sausas ir dulkėtas. Apie vandens gausą byloja vandens suformuoti reljefai bei mineralai, kurie galėjo susidaryti tik esant skystam vandeniui.

Vienas svarbiausių klausimų, susijusių su galimu planetos tinkamumu gyvybei, yra tai, kiek ilgai skystas vanduo išsilaikė Marso paviršiuje. Kuo ilgesnis šis laikotarpis, tuo didesnė tikimybė, kad galėjo atsirasti ir išlikti bent mikroskopinė gyvybė.

Marso kraštovaizdis milijardus metų išliko palyginti gerai išsilaikęs, nes planeta nepatiria tokių intensyvių tektoninių procesų ir orų kaitos kaip Žemė. Manoma, kad Jezero delta, kurią dabar tyrinėja „Perseverance“, susiformavo maždaug prieš 3,7 mlrd. metų – vėlyvuoju Nojaus ir ankstyvuoju Hesperio laikotarpiais.

Vis dėlto mokslininkams ilgai nedavė ramybės kai kurių Jezero kraterio nuogulų kilmė. Ypač daug klausimų kėlė karbonatų ir olivino turtingas uolienų vienetas, vadinamas „Margin“. Siekdami išsiaiškinti, kaip jis susiformavo, tyrėjai pasitelkė „RIMFAX“ ir pradėjo žvalgyti, kas slypi giliai po paviršiumi.

Nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. vasario per 78 maršruto atkarpas „Perseverance“ kartotinai rinko žemės skverbiamojo radaro matavimus. Duomenys buvo kaupiami maždaug 6,1 km ilgio trajektorijoje, o signalas pasiekė didesnį nei 35 m gylį.

Analizuojant šiuos matavimus, po paviršiumi ėmė ryškėti anksčiau nematytas deltinio reljefo vaizdas. Radaro duomenys parodė daugybę giliai po žeme besitęsiančių uolienų sluoksnių, išsidėsčiusių nuožulniais raštais. Žemėje tokie raštai būdingi nuosėdoms, kurios nusėda vandeniui įtekant į platesnį baseiną. Be to, aptiktos struktūros, primenančios lobus ir vagų kanalus, taip pat dera su tekančio vandens suformuotais dariniais.

Nors vienoje vietoje radaras „mato“ tik keliasdešimties metrų gylį, sujungus matavimus iš visos maršruto linijos galima atkurti gerokai storesnį nuogulų sluoksnį. Tokia rekonstrukcija leidžia spėti, kad „Margin“ storis gali siekti iki 90 m. Tai, tyrėjų teigimu, rodo kelis nuosėdų kaupimosi etapus, tarp kurių fiksuojami ir erozijos požymiai.

Atsižvelgdami į Jezero kraterio geologinį kontekstą, mokslininkai įvertino, kad ši sritis funkcionuojančią deltinę sistemą galėjo turėti dar Nojaus laikotarpiu – maždaug prieš 4,2–3,7 mlrd. metų.

Apibendrinus įrodymus, daroma išvada, kad vanduo Marse nebuvo tik trumpalaikis reiškinys. Tikėtina, jog planeta patyrė kelis laikotarpius, kai vanduo tekėjo, formavo paviršių ir paliko nuogulų sluoksnius. Toks ilgesnis ir sudėtingesnis vandens „istorijos“ scenarijus padidina galimybių langą, kuriame galėjo atsirasti gyvybė.

„Šis darbas taip pat gali būti svarbus vertinant galimų biosignatūrų išlikimą ir tinkamumą gyvybei Jezero kraterio požemiuose“, – rašo tyrėjai.

„Smulkios vidinės struktūros galėjo išsaugoti mineralinę sudėtį ir geochemines sąlygas, susijusias su praeities vandens įvykiais, ir kadaise galėjo sudaryti tinkamas sąlygas gyvybei“, – priduria jie.