Panspermijos teorija teigia, kad gyvybė visatoje gali plisti per asteroidus, kometas ir kitus kosminius kūnus. Kai vienoje planetoje atsiranda gyvybei būtinos „statybinės medžiagos“, smūgiai į paviršių gali išmesti jo dalį į kosmosą. Tokia medžiaga vėliau gali pasiekti kitas planetas ir tapti savotiškais „sėklų“ nešėjais.

Jau dešimtmečius mokslininkai svarsto, ar toks procesas galėjo vykti tarp Žemės ir Marso – ir net abiem kryptimis. Vis dėlto pastaraisiais metais, kilus diskusijoms dėl galimos mikrobinės gyvybės Veneros tankiuose debesyse, vis dažniau keliama ir platesnė tarpplanetinių „pernašų“ idėja, apimanti Venerą, Žemę ir Marsą.

Naujausiame tyrime, pristatytame 2026 m. Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje, „The Johns Hopkins University Applied Physics Laboratory“ ir „Sandia National Laboratories“ mokslininkų komanda šią hipotezę nagrinėjo detaliau.

Tyrėjai rėmėsi 2021 m. sukurta „Venus Life Equation“ (VLE) koncepcija, kuri primena gerai žinomą Dreiko lygtį. VLE skirta įvertinti tikimybę, kad Veneroje gali egzistuoti gyvybė, išskaidant ją į kelis daugiklius. Matematiškai tai aprašoma taip: L = O x R x C.

Šioje formulėje L reiškia esamos gyvybės tikimybę (nuo 0 iki 1, kur 0 – jokios galimybės, o 1 – visiškas tikrumas). O – kilmė (tikimybė, kad gyvybė Veneroje apskritai galėjo prasidėti ir įsitvirtinti), R – atsparumas (galimybė, kad biosfera galėtų egzistuoti ir atlaikyti pokyčius), C – tęstinumas (tikimybė, kad tinkamos sąlygos išliko iki šių dienų).

Pritaikę šį rėmą, mokslininkai pirmiausia įvertino, kad bet kokia organinė medžiaga – nepriklausomai nuo kilmės – turėtų išgyventi kelionę per kosmosą. Tai reiškia ne tik smūgio sukeltą šoką ir mechaninę žalą, bet ir karštį, taip pat ekstremalias temperatūras, spinduliuotę bei vakuumą kosminėje erdvėje.

Vis dėlto kompiuteriniai modeliai ir Žemėje randamų meteoritų tyrimai rodo, kad organinė medžiaga gali išlikti ir po išmetimo į kosmosą, ir po tarpplanetinės kelionės. Atvykus į Venerą, tokiai medžiagai dar tektų išsisklaidyti debesyse arba virš jų – tik tuomet ji turėtų šansų išlikti.

Dėl to tyrėjai skaičiavimuose sutelkė dėmesį į tai, kaip Veneros atmosferoje elgtųsi į ją įlėkę bolidai – ryškūs „ugniniai“ meteoritai. Vertintas jų nudegimas, sprogimas ore ir subyrėjimas į fragmentus, kurie galėtų pakankamai ilgai „plūduriuoti“ debesyse.

Šiam tikslui pasitelktas vadinamasis „blynų modelis“ – pusiau analitinis metodas, dažnai naudojamas aprašyti, kaip bolidas, skriedamas per atmosferą, fragmentuojasi. Sprogus ore, aerodinaminė trintis ir pasipriešinimas išsklaido nuolaužas horizontaliai, suformuodami tarsi „blyną“ iš pasklidusios medžiagos. Tyrėjai šias išsklaidytas daleles vadina „ląstelėmis“.

Remdamiesi šiuo modeliu ir ankstesniais darbais, mokslininkai apskaičiavo, kiek bolidų medžiagos iš Žemės ar Marso galėjo būti pristatyta į Veneros debesis. Jų vertinimu, į Veneros debesų sluoksnius galėjo patekti šimtai milijardų tokių „ląstelių“, o dalis jų teoriškai galėtų išlikti potencialiai gyvybinga.

Vis dėlto geriausias modelio įvertis rodo, kad vidutiniškai apie 100 „ląstelių“ per metus galėtų išsisklaidyti Veneros debesyse, o per pastarąjį 1 mlrd. metų iš Žemės iš viso galėjo būti perkelta apie 20 mlrd. „ląstelių“.

Tyrėjai pabrėžia, kad jų modelis neapima visų bolido ir atmosferos sąveikos niuansų, o kiekvienas VLE parametras turi didelių neapibrėžtumų – panašiai kaip ir Dreiko lygtis. Tačiau, jų teigimu, skaičiavimai rodo esminį dalyką: panspermija tarp Žemės ir Veneros yra įmanoma.

Todėl, jei būsimos astrobiologinės misijos Veneros debesyse aptiktų gyvybę, neatmetama galimybė, kad ji galėjo būti „atnešta“ iš Žemės.