Pastaruoju metu diskusijos apie 2026 metų pensijų reformą įgavo pagreitį. Vis daugiau žmonių svarsto, ar verta tęsti kaupimą II pakopoje, ar geriau pasinaudoti galimybe pasitraukti ir atsiimti dalį lėšų.

Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje netrūksta nuomonių, tačiau aiškių, racionalių planų – gerokai mažiau. Pensija daugeliui vis dar atrodo tolima tema. Tačiau sprendimai, priimti šiandien, gali turėti pasekmių po dvidešimties ar trisdešimties metų.

Būtent todėl svarbiausia ne emocija, o struktūruotas finansinis mąstymas. Jeigu svarstote II pakopos nutraukimą ar jau galvojate, kur investuoti atsiimtus pinigus, verta sustoti ir įsivertinti visą paveikslą.

Skubėjimas šioje vietoje gali kainuoti brangiai.

Kodėl žmonės svarsto nutraukti II pakopą?

2026 metų reformos kontekste dalis gyventojų ieško daugiau aiškumo ir lankstumo. II pakopos pensija buvo sukurta kaip ilgalaikė sistema, paremta reguliariu įnašu ir valstybės paskata. Tačiau praktikoje žmonių lūkesčiai ne visada sutampa su sistemos logika.

Dažniausios priežastys, kodėl svarstomas pasitraukimas, susijusios su nepasitikėjimu sistema, noru turėti daugiau kontrolės ir galimybe pačiam pasirinkti investavimo kryptį. Kai kuriems aktualūs trumpalaikiai finansiniai tikslai – būsto remontas, paskolos dalinis grąžinimas ar verslo pradžia.

Svarbu suprasti, kad pats sprendimas nėra savaime geras ar blogas. Tačiau jis tampa rizikingas tuomet, kai nėra aiškaus plano, kas bus daroma su atsiimtomis lėšomis.

Ką būtina įsivertinti prieš nutraukiant kaupimą?

Pirmasis klausimas – koks buvo pradinis kaupimo tikslas? II pakopa veikia ilgo laikotarpio principu. Vienas svarbiausių jos privalumų yra sudėtinės grąžos efektas, kuris per kelis dešimtmečius gali reikšmingai padidinti sukauptą sumą.

Nutraukus kaupimą šis mechanizmas sustoja. Tai nereiškia, kad alternatyvos negali būti efektyvios, tačiau jos turi būti aiškiai suplanuotos.

Antras svarbus aspektas – ar turite alternatyvų investavimo planą? Reikia žinoti, kur bus investuojamos lėšos, kokia rizika prisiimama, koks planuojamas laikotarpis ir ar bus reinvestuojama grąža. Be šių atsakymų sprendimas tampa emocinis.

Trečias klausimas – ar lėšos tikrai bus investuojamos? Praktikoje dažnai pasitaiko vadinamasis „pravalgymo scenarijus“, kai atsiimti pinigai išleidžiami vartojimui arba laikomi einamojoje sąskaitoje be jokios grąžos. Tokiu atveju kapitalas nustoja dirbti.

Jei lėšos jau atsiimtos – kaip elgtis toliau?

Jeigu sprendimas pasitraukti jau priimtas, svarbiausia yra struktūra ir disciplina. Kapitalas neturėtų būti laikomas be aiškaus tikslo. Reikia apibrėžti investavimo kryptį, laikotarpį ir rizikos toleranciją.

Investavimo logika paprasta: rizika turi būti paskirstyta, grąža – suprantama, o sprendimai – pagrįsti duomenimis, o ne nuotaika. Žmonėms, neturintiems daug patirties, dažnai svarbu aiškus terminas, apibrėžta grąžos struktūra ir skaidri komunikacija.

Viena iš alternatyvų yra investavimas į nekilnojamojo turto projektus per sutelktinio finansavimo platformas. Tokiu atveju investuotojas finansuoja konkretų projektą ir už tai gauna sutartą palūkanų normą. Tačiau būtina įvertinti, kad tai nėra indėlis banke – investavimas susijęs su rizika.

Periodinio investavimo principas

Net jei investuojama vienkartinė suma, verta mąstyti periodiškai. Reguliarus investavimas padeda sumažinti emocinių sprendimų įtaką ir palaikyti kapitalo discipliną.

Pavyzdžiui, jei investuojama 10 000 eurų su 9,94 proc. metine grąža ir palūkanos reinvestuojamos, ilgainiui kapitalas gali augti dėl sudėtinių palūkanų efekto. Tačiau būtina pabrėžti, kad istoriniai rezultatai negarantuoja tokios pačios grąžos ateityje.

Investavimas visada reiškia riziką. Todėl svarbu vertinti ne tik galimą pelną, bet ir galimus nuostolius.

Kaip pasirinkti investavimo platformą?

Rinkoje alternatyvų netrūksta, todėl prieš pasirenkant platformą būtina įvertinti kelis kriterijus. Pirmiausia – veiklos trukmę ir reputaciją. Ilgiau veikiančios platformos paprastai turi daugiau istorinių duomenų.

Svarbus ir skaidrumas: ar aiškiai pateikiama informacija apie projektus, riziką, mokesčius. Reikėtų domėtis, kaip veikia rizikos valdymo procesai, kokie yra projektų užtikrinimo mechanizmai ir ar egzistuoja realios diversifikacijos galimybės.

Taip pat verta įvertinti minimalią investavimo sumą, komandos matomumą bei komunikacijos aiškumą. Jeigu nesuprantate, kaip uždirbama grąža, tai jau signalas stabtelėti.

Emocija ar planas?

2026 metų pensijų reforma neišvengiamai paskatins dar daugiau diskusijų. Tačiau svarbiausias klausimas kiekvienam žmogui lieka tas pats – ar sprendimas priimamas emocijos pagrindu, ar turint aiškų finansinį planą?

II pakopos nutraukimas gali būti racionalus žingsnis, jei jis paremtas skaičiavimais, disciplina ir ilgalaike strategija. Tačiau be plano jis tampa rizika, kuri gali atsiliepti po kelių dešimtmečių.

Pensija nėra trumpalaikis projektas. Tai finansinis maratonas. Ir šiame maratone svarbiausia ne greitis, o kryptis bei nuoseklumas.