Europos žemės ūkio sektorius pastaraisiais metais susiduria su daugybe iššūkių – nuo klimato kaitos iki ūkininkų kartų kaitos problemų. Šios temos vis dažniau aptariamos tarptautiniuose susitikimuose, kuriuose ieškoma sprendimų visai Europos Sąjungai.

Vienas tokių susitikimų vyko Briuselyje, kur Europos jaunųjų ūkininkų taryba „CEJA“ surengė darbo grupės diskusijas. Jose dalyvavo įvairių šalių ūkininkų organizacijų atstovai, tarp jų ir Lietuvos delegacija.

Lietuvai susitikime atstovavo „Lietuvos žemės ūkio rūmų“ vicepirmininkas bei „Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos“ valdybos narys Vytenis Grigas. Pasak jo, diskusijose ypač išryškėjo pieno sektoriaus problemos, kurios skirtingose Europos šalyse pasireiškia nevienodai.

Pieno supirkimo kainų skirtumai Europoje

Europos Komisijos pateikiami duomenys rodo, kad 2026 metų pradžioje vidutinė pieno supirkimo kaina Europos Sąjungoje siekė apie 47 eurus už 100 kilogramų. Tačiau skirtingose valstybėse kainos gerokai skiriasi.

Kai kuriose šalyse ūkininkai už tokį pat kiekį pieno gauna daugiau nei 55 ar net 60 eurų. Tuo metu kitose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, pieno supirkimo kainos dažnai yra mažesnės.

Be to, pastaraisiais metais kainos patyrė didelius svyravimus. Pavyzdžiui, 2025 metų pabaigoje pieno supirkimo kaina Lietuvoje buvo maždaug 26 proc. mažesnė nei 2024 metais.

Tuo pačiu laikotarpiu Europos Sąjungos vidurkis sumažėjo apie 12 proc. Tai rodo, kad Lietuvos pieno sektorius yra jautresnis rinkos svyravimams nei daugelyje kitų Europos šalių.

Problema slypi ir sektoriaus struktūroje

Pasak „Lietuvos žemės ūkio rūmų“ vicepirmininko Vytenio Grigo, diskusijose Briuselyje daug dėmesio skirta pieno sektoriaus ateičiai ir ūkininkų kartų kaitai.

Jo teigimu, pienininkystė Europoje išlieka svarbi žemės ūkio šaka, tačiau ją veikia keli rimti iššūkiai. Tarp jų – nepastovios kainos, augančios gamybos sąnaudos ir vis griežtesni aplinkosaugos reikalavimai.

Šios aplinkybės kelia klausimų jauniesiems ūkininkams, svarstantiems apie pieno ūkių kūrimą ar perėmimą. Dalis jų abejoja, ar ši veikla gali užtikrinti stabilias pajamas ateityje.

Lietuvoje situaciją dar labiau komplikuoja sektoriaus struktūra. Šalyje vis dar daug nedidelių pieno ūkių, o kooperacija tarp ūkininkų nėra pakankamai išplėtota.

Be to, pieno perdirbimo sektorius yra gana koncentruotas. Dėl to ūkininkai dažnai turi mažiau galimybių derėtis dėl pieno supirkimo kainos.

Gamyba didėja, tačiau rinka išlieka nestabili

Europos Komisijos ekspertų duomenimis, 2025 metais pieno gamyba Europos Sąjungoje šiek tiek padidėjo – apie 1,6 proc. Vis dėlto skirtingų pieno produktų gamybos apimtys kito nevienodai.

Pavyzdžiui, sviesto gamyba per metus išaugo maždaug 6 proc., o nugriebto pieno miltelių gamyba padidėjo apie 4 proc.

Tuo metu geriamo pieno gamyba sumažėjo apie 1 proc., o kondensuoto pieno gamyba smuko daugiau nei 10 proc.

Šie pokyčiai rodo, kad rinka vis labiau prisitaiko prie pasaulinės paklausos. Tačiau tuo pačiu didėja priklausomybė nuo eksportui skirtų pieno produktų.

Kokie sprendimai galėtų padėti sektoriui?

Pasak Vytenio Grigo, Lietuva turėtų imtis kelių svarbių žingsnių, jei siekia išlaikyti pienininkystę kaip vieną pagrindinių žemės ūkio šakų.

Vienas svarbiausių aspektų yra kooperacijos stiprinimas. Daugelyje Europos šalių kooperatyvai padeda ūkininkams gauti geresnes kainas ir suteikia didesnę derybinę galią.

Kitas svarbus žingsnis – didesnis dėmesys perdirbimui ir aukštesnės pridėtinės vertės produktams. Šiuo metu nemaža dalis Lietuvoje pagaminto pieno eksportuojama kaip žaliava arba mažos pridėtinės vertės produkcija.

Taip pat svarbu spręsti kartų kaitos klausimą. Jaunieji ūkininkai dažnai vengia pienininkystės dėl didelių pradinių investicijų ir nestabilių pajamų.

Dar vienas svarbus aspektas – siekti sąžiningesnių kainų bendroje Europos rinkoje. Pasak V. Grigo, dideli kainų skirtumai tarp šalių iškreipia konkurenciją.

Pieno sektoriaus ateitis Europoje

Briuselyje vykusių diskusijų metu taip pat aptarta būsima Europos Sąjungos gyvulininkystės strategija. Tikimasi, kad ji bus pristatyta dar šiais metais.

Ši strategija gali turėti didelę įtaką pieno sektoriaus ateičiai visoje Europoje. Todėl Lietuvai svarbu aktyviai dalyvauti diskusijose ir ginti savo ūkininkų interesus.

Vytenio Grigo teigimu, pieno sektorius Lietuvoje yra svarbus ne tik ekonominiu požiūriu. Jis taip pat prisideda prie kaimo vietovių gyvybingumo ir darbo vietų išlaikymo.

Jeigu ūkininkams nepavyks užtikrinti konkurencingų veiklos sąlygų, kyla rizika, kad dalis pieno ūkių gali išnykti. Todėl pagrindinis tikslas turėtų būti aiškus – kurti tokią sektoriaus politiką, kuri užtikrintų stabilias pajamas ūkininkams ir padėtų išlaikyti gyvybingą Lietuvos kaimą.