Europos Sąjunga privalo pradėti rengti konkrečius planus, kaip gyventi žemyne, kuriame dėl klimato kaitos vidutinė temperatūra pakilusi 4 °C, antradienį pareiškė oficialūs Bendrijos moksliniai patarėjai.
Tai reikštų pripažinimą, kad pasaulis juda link katastrofiško temperatūros kilimo, gerokai viršijančio Paryžiaus klimato susitarime nustatytus tikslus ir iš esmės grasinančio sujaukti europiečių gyvenimą.
„Europos klimatas sparčiai keičiasi. Tai nėra tolimas ar abstraktus pavojus“, – pabrėžė Europos mokslo tarybos klimato kaitos klausimais pirmininkas Ottmaras Edenhoferis.
Kylant pasaulinei temperatūrai, ekstremalūs orų reiškiniai – potvyniai, sausros, karščio bangos – vis labiau grasina Europos visuomenei, ekonomikai ir ekosistemoms. Pastaraisiais metais karščio bangos pareikalavo dešimčių tūkstančių europiečių gyvybių, šimtai žmonių žuvo, kai iš krantų išsiliejo upės, o metinės klimato stichijų padarytos žalos taisymo išlaidos vidutiniškai siekė 45 mlrd. eurų.
Tačiau, pasak O. Edenhoferio, ES pastangos pasirengti dabartiniam ir būsimam klimato kaitos poveikiui yra nepakankamos ir fragmentiškos – trūksta nuoseklios vizijos.
„ES neturi bendro supratimo, kam ji turėtų kolektyviai ruoštis. Dėl to rizikos vertinimai yra nenuoseklūs ir dažnai silpnina rizikos valdymą“, – teigė jis.
Mokslininkų tarybos vertinimu, Bendrija turėtų planuoti apsaugos priemones, remdamasi prielaida, kad iki 2100 metų Europos temperatūra bus 4 °C aukštesnė nei prieš pramoninę erą. Šis patarimas atliepia ir neseniai paskelbtą Prancūzijos vyriausybės planą ruoštis gyvenimui šalyje, kuri yra 4 °C šiltesnė.
Be bendros pasirengimo bazės nustatymo, taryba siūlo dar keturias priemones, kaip didinti Europos atsparumą klimato kaitai – nuo privalomų prisitaikymo tikslų iki raginimo planuoti ES biudžetą atsižvelgiant į klimato rizikas.
Daugelis tarybos rekomendacijų – ypač susijusių su papildomais tikslais ir vertinimais – kertasi su šiuo metu Briuselį apėmusia „dereguliacijos“ banga. Ataskaitoje tyrėjai netgi kritikuoja Europos Komisiją dėl sušvelnintų žaliųjų atskaitomybės reikalavimų.
Vis dėlto šios nepriklausomos, vyresniųjų mokslininkų konsorciumą sudarančios patariamosios tarybos nuomonė dažnai būna įtakinga. Jos 2023 m. ataskaita, kurioje rekomenduota iki 2040 m. bent 90 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, reikšmingai prisidėjo prie to, kad šis tikslas būtų priimtas kaip oficialus ES siekis.
Naujoji ataskaita apie pasirengimą klimato rizikoms – politiniuose dokumentuose vadinamą „prisitaikymu“ – pasirodo labai laiku: Komisija rengia naują Europos klimato atsparumo ir rizikos valdymo sistemą, kuri turėtų būti pristatyta metų pabaigoje.
„Mūsų rekomendacijos nukreiptos būtent į būsimą teisėkūrą“, – pabrėžė O. Edenhoferis.
Prisitaikyti, kad išliktum
Nors ES turi išsamią teisės aktų sistemą, reglamentuojančią šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą, prisitaikymo prie klimato kaitos srityje nei tikslai, nei politika nėra aiškiai apibrėžti.
Viena iš priežasčių – sudėtinga rengti visą žemyną apimančias prisitaikymo priemones, nes klimato poveikis skirtinguose regionuose stipriai skiriasi. Skiriasi ir pačių grėsmių tipas: pietų Europai labiau gresia karščio bangos ir sausros, tuo tarpu šiaurinėse šalyse svarbesnės gali būti kitos rizikos; pakrantės miestai susidurs su kitokiais pavojais nei kalnuotos vidaus teritorijos.
Be to, išmetamųjų teršalų mažinimo pastangos – vadinamoji „švelninimo“ (angl. mitigation) politika – tradiciškai sulaukia daugiau dėmesio ir investicijų, nes siekia spręsti pačią klimato kaitos priežastį, o prisitaikymo priemonės dažniau laikomos tik pasekmių valdymu.
Mokslininkai tvirtina, kad būtinos abi kryptys. „Globalių pastangų mažinti išmetimus sėkmė yra lemiamas veiksnys, nulemsiantis būsimą temperatūros kilimą ir pasaulinių rizikų mastą“, – sakė O. Edenhoferis. „Prisitaikymas gali sumažinti klimato riziką ir su ja susijusią žalą.“
Pavyzdžiui, pietų Europoje sausros taps dažnesnės ir intensyvesnės, kuo labiau kils pasaulinė temperatūra. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) skaičiuoja, kad esant 2 °C pasauliniam atšilimui vandens trūkumą patirs daugiau nei trečdalis regiono gyventojų, o esant 3 °C atšilimui šis skaičius iš esmės padvigubės. Šilimo ribojimas mažina šią riziką.
Likusi rizika turi būti valdoma taikant prisitaikymo priemones – pavyzdžiui, skatinant ūkininkus pereiti prie sausrą geriau toleruojančių kultūrų ar griežčiau reguliuojant vandens naudojimą. Tačiau kuo labiau kils temperatūra, tuo didesnė tikimybė, kad tam tikri regionai ir ekonomikos sektoriai apskritai nebegalės prisitaikyti.
Šiuo metu ES turi tik gana bendrą, 2021 m. patvirtintą prisitaikymo strategiją. Dauguma ES valstybių yra parengusios nacionalinius prisitaikymo planus arba priėmusios teisės aktus su atitinkamomis nuostatomis, tačiau tiek Europos aplinkos agentūra, tiek Europos Audito Rūmai įspėja, kad nacionalinė politika labai skiriasi, o kai kurios strategijos remiasi pasenusiais moksliniais duomenimis.
Blogiausio scenarijaus planas
Mokslinių patarėjų teigimu, tokios pastangos yra akivaizdžiai nepakankamos. Iš viso jie pateikia penkias pagrindines rekomendacijas. Tarp jų – raginimas ES sukurti nuoseklią prisitaikymo prie klimato kaitos viziją su sektorių lygmens tikslais, pavyzdžiui, iki 2030 ir 2040 metų, bei užtikrinti, kad augančios ekonominės klimato katastrofų sąnaudos būtų efektyviai valdomos per biudžeto ir draudimo mechanizmus.
Visa tai, pasak mokslininkų, turi būti grindžiama bendra atskaitos sistema. Jie siūlo ES ruoštis pasauliniam atšilimui nuo 2,8 iki 3,3 °C virš priešpramoninio lygio. Toks scenarijus „atitinka prognozes, pagal kurias Europoje temperatūra pakiltų maždaug 4 °C“, sakė O. Edenhoferis.
„Atsargumo principas“ reikalauja, kad ES planuotų būtent tokį scenarijų ir papildomai „patikrintų atsparumą“ dar blogesniems, didesnio atšilimo variantams, atsižvelgiant į neapibrėžtumą dėl pasaulinių pastangų mažinti išmetimus.
Ypač neramina tai, kad kai kurios didžiosios ekonomikos, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, šiuo metu traukiasi nuo anksčiau numatytų ambicingų planų mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Ataskaitoje taip pat kritikuojama Europos Komisijos „dereguliacijos“ darbotvarkė. Pirmajame supaprastinimo pakete, kuriuo siekiama mažinti administracinę naštą aplinkosaugos srityje, dauguma ES įmonių buvo atleistos nuo pareigos viešai skelbti, kokią riziką jų verslo modeliams kelia klimato kaita. Tyrėjų manymu, toks žingsnis „gali susilpninti klimato rizikų priežiūrą ir valdymą platesnėje ES ekonomikoje“.
