Didžioji dalis Europos valstybių itin priklauso nuo elektros energijos importo, todėl žemynas išlieka pažeidžiamas geopolitiniams sukrėtimams. Dėl to vartotojai ir verslas susiduria su kainomis, kurios gali būti tris–keturis kartus didesnės nei JAV ar Kinijoje.
Pastaraisiais metais branduolinė energetika vėl pamažu iškyla kaip alternatyva, galinti sustiprinti Europos energetinę nepriklausomybę. Tam papildomą postūmį suteikė sprendimas priskirti branduolinę energetiką pereinamajai ir tvariai ekonominei veiklai pagal ES taksonomijos reglamentą, kurio tikslas – apibrėžti aplinkos požiūriu tvarias ekonomines veiklas ir taip prisidėti prie klimato kaitos švelninimo.
Vis dėlto šis žingsnis sulaukė aštrios kritikos ir kaltinimų „žaliuoju smegenų plovimu“, nes branduolinė energetika sukuria radioaktyvių atliekų, kurioms būtinas ilgalaikis ir itin saugus saugojimas.
Taigi ES santykis su branduoline energija išlieka sudėtingas ir ginčytinas.
Nors bendra branduolinės energijos gamyba ES pastaraisiais metais trumpam šiek tiek išaugo (2023–2024 m. ji padidėjo 4,8 proc., daugiausia dėl 12,5 proc. šuolio Prancūzijoje), daugelyje šalių branduolinės energijos dalis mažėja arba jos gamyba apskritai nutraukiama. Taip jau pasielgė Vokietija, o artimiausiu metu tokį kelią pasirinko ir Ispanija.
Nuo XXI a. pradžios ilgalaikė bendra tendencija – nežymus, bet nuoseklus branduolinės energijos mažėjimas.
Ar vėjas keičia kryptį?
Rengiant būsimojo 2028–2034 m. ES biudžeto projektą, Europos Komisija pirmą kartą pasiūlė branduolinę energetiką pripažinti tinkama finansuoti iš ES lėšų.
Nors mažai tikėtina, kad šis pasiūlymas bus patvirtintas, tokios šalys kaip Belgija ir Italija jau svarsto galimybes išlaikyti branduolinę energetiką arba ją sugrąžinti.
Italija, nepaisydama dviejų neigiamų referendumų dėl branduolinės energetikos (1987 ir 2011 m.), parengė įstatymo projektą, kuris turėtų atverti kelią branduolinės energetikos sugrįžimui kaip priemonei užtikrinti energetinį saugumą.
Belgija ir Italija taip pat buvo tarp vienuolikos ES valstybių narių, 2024 m. pasirašiusių bendrą deklaraciją, kuria raginama „visiškai išnaudoti“ branduolinės energetikos potencialą.
Belgijoje vyriausybė siekia atidėti savo reaktorių uždarymo terminus, tačiau šiam planui griežtai prieštarauja pagrindinė šalies elektros energijos gamintoja „Engie“. Įmonė teigia, kad geriau būtų investuoti į vėjo ir saulės jėgaines, energijos kaupimo baterijas ir dujines elektrines.
Nyderlanduose, kur 2024 m. branduolinės energijos gamyba sumažėjo 10 proc., planuojama pastatyti dvi naujas elektrines ir pratęsti Borselės reaktoriaus eksploatavimo laiką.
Tuo tarpu Ispanijoje planuojamas visiškas branduolinės energetikos atsisakymas taip pat kelia daug ginčų. Probranduolinės pilietinės organizacijos šį klausimą jau nagrinėja Europos Parlamento Peticijų komitete, perspėdamos, kad numatytas elektrinių uždarymas dar labiau padidins tinklų apkrovą ir apsunkins patikimą energijos tiekimą.
Belgijos ir Nyderlandų planus sukritikavo Vokietijoje įsikūrusi antibranduolinė organizacija „Ausgestrahlt“, kurios atstovai tvirtina, kad tokie projektai yra nerealūs ir pernelyg brangūs.
Lėtas branduolinės energetikos kompromisų pripažinimas
Branduolinės energetikos šalininkė ir ekspertė Zion Lights mano, kad bent artimiausią dešimtmetį galimas branduolinės energijos gamybos augimas bus nulemtas ne tiek naujų elektrinių statybų, kiek esamų reaktorių eksploatavimo terminų pratęsimo, uždarytų reaktorių atnaujinimo ir politinių apsisprendimų kaitos.
Ilgesnėje perspektyvoje, pasak ekspertės, branduolinės energetikos plėtra mažiau priklausys nuo viešosios nuomonės, o labiau nuo to, ar Europa pajėgs vėl išmokti planuoti, statyti ir finansuoti didelius infrastruktūros projektus.
Ji prognozuoja, kad branduolinės energijos gamyba žemyne didės, tačiau ne nuosekliai ir ne tolygiai: „Tai, ką matome Europoje, nėra staigus atsivertimas į probranduolinę stovyklą, o greičiau lėtas įvairių kompromisų pripažinimas.“
„Šalys, kurios ilgą laiką į branduolinę energetiką žvelgė tik kaip į politinę problemą, po truputį vėl atranda ją kaip jau veikiančią energetinę sistemą: ji egzistuoja, veikia ir gali tiekti didelius kiekius mažai anglies dioksido išskiriančios elektros energijos“, – pabrėžia Lights.
Šiuo metu Europa aiškiai pasidalijusi į dvi stovyklas.
Pirmajai priklauso vadinamasis Branduolinis aljansas, kuriam vadovauja Prancūzija. Ją remia šalys, siekiančios tapti naujomis branduolinės energijos gamintojomis – Lenkija, Kroatija ir Estija, – taip pat dauguma esamų branduolinės energijos gamintojų.
Kitoje pusėje yra tik atsinaujinančios energetikos šalininkų grupė, kuriai priešakyje stovi Vokietija. Ją palaiko Portugalija ir Austrija, jau seniai vykdančios nuosekliai antibranduolinę politiką.
Siekdamos sumažinti tradicinių branduolinių elektrinių statybos kaštus ir sutrumpinti ilgus statybos terminus, tokios šalys kaip Estija, Rumunija, Švedija ir Lenkija tyrinėja mažųjų modulinių reaktorių (SMR) galimybes. Jų privalumai detaliai aptariami ir ES institucijų dokumentuose.
Mažųjų modulinių reaktorių galia sudaro maždaug trečdalį ar penktadalį įprastinių reaktorių galios, tačiau jie gali būti gaminami gamyklose ir vėliau sumontuojami pasirinktoje vietoje, net ir atokiuose regionuose.
Tuo pačiu jų atliekų tvarkymo reikalavimai būtų panašūs į tradicinių reaktorių.
Nesvarbu, ar branduolinės energijos gamyba Europoje augs, ar ne, energijos tiekimo klausimas žemynui išlieka ypač svarbus.
Nors per pastaruosius du dešimtmečius atsinaujinantieji energijos ištekliai labai pažengė, vėjo, saulės ir hidroenergijos kartu vis dar nepakanka – jos sudaro mažiau nei pusę visos ES suvartojamos elektros energijos.
