Daug Europos valstybių, tokių kaip Italija, Graikija, Ispanija, Lenkija ir Belgija, priklauso nuo Hormūzo sąsiaurio tiek naftos importui, tiek jos perdirbimui. Ekspertai teigia, kad šio koridoriaus uždarymas nenutrauks Europos naftos tiekimo, tačiau ir toliau kels naftos kainas ir trikdys rinkas.

Didėjant karinei eskalacijai Artimuosiuose Rytuose, Irano paskelbtas Hormūzo sąsiaurio uždarymas smarkiai išaugino naftos ir gamtinių dujų kainas.

Susidūrę su augančiomis energijos kainomis namų ūkiams ir pramonei, Europos lyderiai skuba užkirsti kelią galimai grandininei energetikos krizei ir ypač stengiasi sušvelninti rinkose jau juntamą kainų šoką.

Nors kelios Europos šalys stipriai remiasi tiekimu per Hormūzo sąsiaurį, ekspertai pabrėžia, kad jo uždarymas visiškai nenutrauks naftos tiekimo į Europą, tačiau ilgiau išlaikys aukštas kainas ir rinkos svyravimus.

Hormūzo sąsiauris, esantis tarp Persijos įlankos ir Omano įlankos, yra siauras laivybos koridorius, didžiąja dalimi kontroliuojamas Irano. Tai vienas svarbiausių pasaulio energetinių „butelio kaklelių“: per jį keliauja apie 20 % pasaulinės naftos gavybos.

Realiojo laiko duomenų ir rinkos analizės bendrovės „Kpler“ vyresnysis naftos analitikas Johannesas Rauballas vertina, kad su Hormūzo sąsiauriu susiję sutrikimai gali tęstis dar tris–keturias savaites. Tai reikštų, kad Europa liks veikiama padidėjusių kainų ir didelės nepastovumo rizikos. Šiuo metu, pasak jo, žaliavinės naftos kainoje įskaičiuotas maždaug 15 JAV dolerių (apie 13 eurų) už barelį rizikos priedas.

„Kainos pradės stabilizuotis tada, kai atsiras reali JAV ir Irano derybų perspektyva arba kai bus atnaujinti tranzito srautai per Hormūzą. Tikimės, kad didžioji dalis rizikos priedo išnyks tada, kai derybos atrodys apčiuopiamos, o visiškai išnyks, kai bus pasiektas struktūrizuotas susitarimas“, – aiškino Rauballas.

Europos Komisija trečiadienį sukvietė techninius ekspertus aptarti naują energetikos krizę, kuri dar labiau komplikuoja Bendrijos pastangas mažinti aukštas elektros energijos kainas ir taip atkurti ES konkurencingumą.

Nors ES naftos importas yra diversifikuotas – daugiausia tiekia Norvegija (14,6 %), JAV (14,5 %) ir Kazachstanas (12,2 %) – nemažai valstybių vis dar importuoja naftą iš Persijos įlankos šalių.

Saudo Arabija 2025 m. pirmuosius devynis mėnesius sudarė 6,8 % viso ES importo. Daugiausia iš jos importuoja Ispanija, Vokietija, Prancūzija ir Nyderlandai.

Pasak Rauballo, Irakas jau fiksuoja naftos gavybos stabdymus dėl karinių smūgių. Kitoms Persijos įlankos valstybėms – JAE, Kuveitui, Saudo Arabijai ir Katarui – esant įprastiems gavybos lygiams, manoma, liko maždaug 10–20 dienų lankstumo, kol tektų mažinti gavybą.

Alternatyvūs naftos maršrutai

Pasaulinės energetikos stebėsenos organizacijos „Global Energy Monitor“ tyrimų analitikas Bairdas Langenbrunneris teigia, kad egzistuoja du realiai veikiantys naftotiekiai, galintys bent iš dalies pakeisti Hormūzo sąsiaurį.

Pirmasis variantas – Saudo Arabijos Rytų–Vakarų žaliavinės naftos vamzdynas, kurio pralaidumas siekia 5 mln. barelių per parą. Jis kerta šalį nuo Abkaiko perdirbimo centro rytuose iki Janbu uosto prie Raudonosios jūros vakaruose.

„Janbu iš pradžių nebuvo suprojektuotas kaip pagrindinis Saudo Arabijos eksporto centras, todėl jo infrastruktūra ir tanklaivių pakrovimo pajėgumai veikiausiai ribos realius srautus“, – komentavo Langenbrunneris.

Pasak analitiko, lygiagreti vamzdynų infrastruktūra šiame maršrute būtų galima laikinai pritaikyti papildomai naftai transportuoti, taip padidinant bendrą pajėgumą iki maždaug 7 mln. barelių per parą.

„Tačiau tai konkuruotų su kitų svarbių skystųjų produktų pervežimu į Janbu“, – pridūrė jis.

Antrasis alternatyvus maršrutas – JAE esantis Habšano–Fužeiros naftotiekis, kuriuo žaliavinė nafta tiekiama į Fužeiros terminalą prie Omano įlankos. Vis dėlto jo pralaidumas yra gerokai mažesnis – apie 1,8 mln. barelių per parą.

„Jungtiniai Arabų Emyratai šiuo vamzdynu jau rutiniškai eksportuoja naftą, nes taip išvengia draudimo ir saugumo kaštų, susijusių su tranzitu per sąsiaurį. Laisvų pajėgumų čia nėra daug“, – nurodė Langenbrunneris.

Analitiko teigimu, naujai pastatytas Goreho–Džasko žaliavinės naftos vamzdynas Irane teoriškai taip pat galėtų apeiti Hormūzo sąsiaurį, tačiau tai keltų daug problemų.

„Šis vamzdynas yra Irano teritorijoje, šalia jau ir taip griežtų JAV sankcijų ir nuolatinių karinių atakų prieš jo infrastruktūrą. Be to, patvirtintas jo pralaidumas siekia tik apie 300 tūkst. barelių per parą – tai labai nedaug, palyginti su kasdieniu srautu per sąsiaurį“, – sakė Langenbrunneris.

Galutinis rezultatas – tik nedidelė dalis įprastai per Hormūzo sąsiaurį gabenamos naftos galėtų būti nukreipta alternatyviais vamzdynų maršrutais, palyginti su maždaug 20 mln. barelių per parą, kurie paprastai kerta šį koridorių.

Tuo metu laivyba tarp Irano ir Omano per Hormūzo sąsiaurį beveik sustojo, kai po Irano atsakomųjų smūgių prieš JAV ir Izraelio atakas šiame regione buvo apšaudyti keli tanklaiviai.

Laivybos draudikai paskelbė nutraukiantys karo rizikos draudimo apsaugą po to, kai Irano ginkluotosios pajėgos ir Islamo revoliucinė gvardija paskelbė sąsiaurį uždarytą. Tanklaiviai taip pat vis dažniau vengs kelio į Europą per Raudonąją jūrą ir Sueco kanalą.

„Tiems kroviniams, kurie negali būti gabenami vamzdynais ir remiasi tanklaiviais, alternatyva yra per maršrutų pakeitimą siųsti laivus aplink Gerosios Vilties kyšulį. Tai gerokai pailgina kelionės laiką ir išlaidas“, – nurodė Langenbrunneris. – „Ir tai padeda tik tai naftai, kuri dar nėra įstrigusi Persijos įlankoje.“

Šiaurės jūra, Šiaurės Afrika ir Lotynų Amerika

Šiaurės jūros gavyba išlieka vienu saugiausių alternatyvių Europos naftos tiekimo šaltinių. Žaliavinė nafta iš Norvegijos ir Jungtinės Karalystės jūros telkinių gali būti tiesiogiai tanklaiviais pristatoma į Europos uostus.

JAV ir Vakarų Afrika taip pat siūlo realias alternatyvas: tokios šalys kaip Nigerija ar Angola reguliariai siunčia žaliavinę naftą į Europą Atlanto tankeriais.

Šiaurės Afrika, ypač Alžyras ir Libija, užtikrina trumpus tiekimo maršrutus per Viduržemio jūrą į Pietų Europą. Šie srautai apeina didžiuosius pasaulinius „butelio kaklelius“, o atstumai yra nedideli. Vis dėlto politinis nestabilumas, ypač Libijoje, nuolat kelia riziką tiekimo tęstinumui.

Kaspijos ir Vidurinės Azijos gamintojai, tokie kaip Kazachstanas ir Azerbaidžanas, suteikia papildomų diversifikavimo galimybių. Jų nafta dažniausiai vamzdynais pasiekia Juodosios jūros terminalus, o iš ten per Turkijos sąsiaurius gabenama į Viduržemio jūrą.

Lotynų Amerikos tiekėjai, ypač Brazilija ir Gajana, gali pristatyti naftą į Europą Atlanto maršrutais, visiškai apeidami Artimųjų Rytų „butelio kaklelius“.

Kingstono koledžo Londone karo studijų dėstytoja Pauline Heinrichs pabrėžia, kad jei Europa nori rimtai žiūrėti į savo saugumo strategiją, turi mažinti pažeidžiamumą, kurį lemia priklausomybė nuo iškastinio kuro.

„Mūsų saugumo strategija šiuo metu iš esmės apsiriboja reagavimu į iškastinio kuro sukeltas krizes. Turiu omenyje tiek patį kurą, tiek ir valstybes, kurių galia remiasi iškastiniu kuru, įskaitant ir Jungtines Valstijas“, – teigė Heinrichs.