Dauguma investicinių fondų ir biržoje prekiaujamų fondų (ETF) sutelkia investuotojų lėšas ir jas profesionaliai investuoja į įvairų turtą pagal konkrečią strategiją.

Tačiau yra ir kitokia priemonė – fondų fondai (angl. Funds of Funds, FoF), kurie investuoja ne tiesiogiai į atskirus aktyvus, o į kitus fondus.

Tokia struktūra gali suteikti platesnę diversifikaciją, tačiau kartu neša ir papildomų išlaidų bei specifinių rizikų. Prieš pasirenkant šią investavimo priemonę, verta suprasti, kam ji tinka ir kokių kompromisų reikalauja.

Fondų fondai Lietuvoje ir pasaulyje: kokie jie būna?

Nors fondų fondai dažniau asocijuojami su didesnėmis užsienio rinkomis, ši priemonė yra prieinama ir Lietuvos investuotojams. Šiaulių bankas, „Artea” ir kiti šalies finansų tarpininkai siūlo fondų fondus kaip vieną iš investavimo galimybių šalia tradicinių akcijų, obligacijų ir mišriųjų fondų.

Lietuvos bankas fondų fondus apibūdina kaip kolektyvinio investavimo subjektus, kurių turtas netiesiogiai investuojamas į akcijas, obligacijas ir pinigų rinkos priemones, įsigyjant kitų fondų vienetų. Jie dažnai rekomenduojami mažesnę investavimo patirtį turintiems asmenims, ieškantiems platesnės diversifikacijos viename sprendime.

Pasaulyje populiariausi fondų fondų pavyzdžiai yra vadinamieji tikslinės datos fondai. „Vanguard Target Retirement” serija – bene žinomiausi fondų fondai pasaulyje – investuoja į kelis kitus „Vanguard” fondus (akcijų, obligacijų, tarptautinius) ir automatiškai koreguoja proporcijas artėjant numatytai pensijos datai.

Panašiu principu veikia ir „BlackRock LifePath Index” fondai, siūlantys gerai diversifikuotus vieno sprendimo fondus, skirtus ilgalaikiam kaupimui, bei „Fidelity Freedom” serija, investuojanti į kitus „Fidelity” valdomus fondus.

Lietuvos investuotojai šiuos globalius fondų fondus gali pasiekti per tarptautines platformas, tokias kaip „Interactive Brokers” ar „Saxo Bank”.

Be to, daugelis Lietuvoje veikiančių II ir III pakopos pensijų fondų veikia labai panašiu principu – jie dalį turto investuoja į kitus fondus ir ETF, nors formaliai nebūtinai vadinami „fondų fondais”. Vis dėlto grynąja prasme fondų fondai Lietuvoje nėra itin populiari priemonė – dauguma investuotojų renkasi paprastus ETF ar investicinius fondus tiesiogiai per bankus.

Ką fondų fondai gali pasiūlyti investuotojui

Pagrindinis fondų fondų privalumas – platesnė diversifikacija nei investuojant į vieną fondą ar ETF. Kadangi fondų fondai paprastai apima skirtingų rūšių turtą, įvairias strategijas ir skirtingus regionus, jie gali padėti paskirstyti riziką ir sumažinti portfelio vertės svyravimus.

Kai kurie fondų fondai yra pritaikyti konkretiems tikslams. Pavyzdžiui, jau minėti tikslinės datos fondai automatiškai koreguoja investicijų sudėtį artėjant numatytai pensijos datai – pradžioje daugiau investuojama į akcijas, vėliau pereinama prie konservatyvesnių priemonių.

Tai gali būti aktualu ir Lietuvos investuotojams, kaupiantiems III pakopos pensijų fonduose, kur panašus principas jau taikomas.

Be to, fondų fondai gali atverti prieigą prie specializuotų strategijų – pavyzdžiui, privačių fondų, kurie smulkiesiems investuotojams paprastai neprieinami dėl didelių minimalių investicijų sumų. Tačiau tokios strategijos dažnai susijusios su didesne rizika ir ilgesniu investavimo horizontu.

Kokios rizikos slypi už papildomo diversifikacijos sluoksnio?

Didžiausias fondų fondų trūkumas – dvigubi mokesčiai. Investuotojas moka tiek už paties fondų fondo valdymą, tiek už kiekvieno pagrindinio fondo išlaidas. Ilgainiui šie daugiasluoksniai mokesčiai gali reikšmingai sumažinti bendrą investicijų grąžą.

Pavyzdžiui, jei fondų fondo valdymo mokestis sudaro 0,5 proc., o vidutinis pagrindinių fondų mokestis – dar 0,7 proc., bendra metinė kaina investuotojui siekia 1,2 proc. – tai gerokai daugiau nei daugelio atskirų ETF, kuriuos galima įsigyti per Lietuvos bankus ar tarpininkus.

Kita problema – mažesnis skaidrumas. Kadangi fondų fondai investuoja į kitus fondus, investuotojui gali būti sudėtinga tiksliai žinoti, kokiais aktyvais iš tiesų disponuoja.

Keli pagrindiniai fondai gali investuoti į tas pačias priemones, taip nepastebimai didindami koncentracijos riziką. Arba, priešingai, investicijų gali būti tiek daug, kad portfelis tampa pernelyg išskaidytas ir praranda kryptį.

Fondų fondai taip pat apriboja tiesioginę investicijų kontrolę. Įprasto fondo ar ETF valdytojas gali tiesiogiai reaguoti į rinkos pokyčius – pirkti ar parduoti vertybinius popierius.

Fondų fondo valdytojas gali tik perskirstyti lėšas tarp fondų, tačiau nekontroliuoja, kaip kiekvienas pagrindinis fondas tvarko savo portfelį. Dėl to sprendimų priėmimas vyksta dviem lygmenimis, o tai gali lėtinti reagavimą.