Maždaug taip atrodo kiekvienas mėnuo – atlyginimas ateina, keliolika minučių jautiesi turtingas, tada apmoki būtiniausias sąskaitas, gal šiek tiek pasilepini, o po savaitės likusi suma jau atrodo kaip menka viltis.
Antroji mėnesio pusė tampa tyliu išgyvenimo režimu – stebi centus, skaičiuoji, atidėlioji, o kai kasdien matai tik likučius, pradedi jausti spaudimą, kuris su pinigais mažai ką bendra turi.
Daugybei žmonių tai ne vienkartinė situacija, o nuolatinis ciklas. Gali būti, kad atlyginimas neblogas, sąskaitų nėra tiek jau daug, bet vis tiek viskas kažkur ištirpsta. Prasideda nematomas ratas, nuo „dar tik mėnesio pradžia, visko turiu“, iki „reikia ištempti iki kitos algos“.
Ir taip mėnuo po mėnesio. Metai po metų. Šis reiškinys yra ne tik finansinis. Jis susijęs su įpročiais, emocijomis, baimėmis ir net saviverte. Gyvenimas nuo algos iki algos ne visada reiškia mažas pajamas. Kartais tai giliau įsišaknijęs elgesio modelis, kurio neįmanoma pakeisti vien patarimu „pradėk taupyti“.
Iliuzinė laimė, kuri greitai išsisklaido
Pirmas jausmas, kai pinigai pasiekia sąskaitą, dažnai būna lengvas palengvėjimas. Jis gali virsti džiaugsmu, jei buvai labai pavargęs nuo laukimo. Tada norisi save apdovanoti, nebūtinai brangiai, bet greitai.
Kava, maistas išsinešimui, daiktas, kurio „jau seniai norėjai“. Taip pinigai pradeda nykti nuo emocijų, o ne nuo poreikių. Šis momentas tikrai nėra atsitiktinis. Jis kartojasi, nes mes nesąmoningai mokomės šio ciklo – laukimo kančia, atlygis, lengvas paleidimas, išsekimas, laukimas. Ir taip toliau.
Čia suveikia klasikinė atlygio sistema, kuri susijusi su smegenų chemija. Jautiesi blogai, tada gauni pinigus, pagerėja, leidiesi į mažus malonumus, paskui vėl žemyn. Net nepastebi, kaip pats tampi šio svyravimo dalimi.
Kai algos diena tampa emociniu centru, visas mėnesis ima suktis aplink ją. O tai reiškia, kad planavimas dingsta. Tą dieną jautiesi turtingas, kitas – jau stokoji. Nėra pastovumo, o be jo sunku kažką iš esmės pakeisti.
Kodėl pinigai dingsta?
Vienas dažniausių pasiteisinimų – „juk net neišleidžiu nieko ypatingo.“ Ir tai būna tiesa. Nėra prabangos, nėra didelių pirkinių. Bet tuo pačiu nėra ir kontrolės. Pinigai dingsta ne todėl, kad leidi per daug, o todėl, kad neskaičiuoji iš viso.
Kasdienės smulkmenos, neplanuoti sprendimai, netikėti kvietimai – visa tai suvalgo biudžetą tyliai ir sistemingai.
Kai kurie žmonės bijo skaičiuoti, nes tai reiškia susidurti su realybe. Jei nieko nežinai, lyg ir nėra problemos. Tačiau tai saviapgaulė. Nežinojimas nepanaikina pasekmių. Galbūt išleidai tiek pat, kiek ir praeitą mėnesį, bet net nepastebėjai, kada. Tai kelia frustraciją, o kartu ir vidinį kaltės jausmą, kurio nenori jausti, todėl atsisakai stebėti. Ir vėl grįžti į tą patį ratą.
Bėda ta, kad kai viskas sukasi aplink „turėjau, bet nebeturiu“, nelieka jokios erdvės atsargai. Net dešimt eurų nenumatytai situacijai atrodo kaip per daug. O kai nėra atsargos, bet koks netikėtumas sugriauna visą mėnesį. Vienas papildomas pirkinys ir tu jau vėl skoliniesi iš savęs ateities.
Kodėl šis ratas toks sunkiai nutraukiamas?
Daugeliui atrodo, kad šį ciklą nutrauks didesnės pajamos. Bet istorijos rodo kitaip, net padidinus pajamas, viskas dažnai kartojasi. Tik su didesniais skaičiais. Kodėl? Nes pagrindinis klausimas – ne „kiek turi“, o „kaip elgiesi su tuo, ką turi“.
Nutraukti šį modelį reiškia pakeisti ne tik elgesį, bet ir santykį su pinigais. Išmokti džiaugtis ne tik išleidimu, bet ir tuo, kad kažkas lieka. Susikurti džiaugsmą ne tik iš momentinio malonumo, bet ir iš stabilumo.
O tai reikalauja praktikos. Mažų, nepatogių sprendimų. Pavyzdžiui, atidėti 20 eurų iškart gavus atlyginimą, net jei tai kelia įtampą. Arba pasakyti „ne“ norui kažką nusipirkti vien todėl, kad šiandien yra pinigų.
Taip pat reikia priimti mintį, kad vieną mėnesį teks pagyventi lyg ir „prastai“, kad kitą mėnesį būtų lengviau. Nes be šio pirmojo lūžio – pokytis neįvyksta. O žmonės dažnai nori komforto dabar, todėl atidėlioja sprendimus, kurie iš esmės niekada nepagerėja patys savaime.
Vienintelis tikras kelias
Neįmanoma per vieną mėnesį pakeisti įpročio, kuris formavosi metų metus. Bet galima pradėti nuo vieno dalyko – suprasti, kad kiekviena algos diena yra ne šventė, o startas. O kiekviena paskutinė mėnesio savaitė yra ne pralaimėjimas, o rezultatas.
Pradėti stebėti, kur dingsta pinigai. Atidėti bent nedidelę sumą, nors kartą. Susitaikyti su tuo, kad pokytis nebus greitas, bet bus. Ir tada, po kelių mėnesių, pastebėsi: dar savaitė iki algos, o vis tiek yra ramybės. Gal net šiek tiek pinigų. Ir tai jau visai kita istorija.