Investuotojai gręžiasi į realųjį turtą – grynųjų pinigų laikymas tampa rizika
Pastarųjų savaičių finansų rinkų svyravimai išryškino, kad pasaulio ekonomika vis labiau pereina į naują, daug polių turinčią tvarką. Po staigių kritimų akcijų biržose sekė vienas greičiausių atšokimų per pastaruosius metus, tačiau investuotojai vis dažniau kalba apie užsitęsiantį nepastovumą.
Rinkas veikia ne vien ekonominiai ciklai, bet ir geopolitika: prekybos ginčai, sankcijos, gynybos išlaidų augimas, tiekimo grandinių perorientavimas. Ši aplinka skatina įmones ir valstybes mažinti priklausomybę nuo vieno regiono ir kurti alternatyvius tiekimo bei gamybos maršrutus.
Daugpoliškas pasaulis ir „daugiaglobalizacija“
Vienpolio pasaulio, kuriame kryptį daugiausia diktavo JAV, modelį vis labiau keičia daugpoliškumas. Kinija įtvirtina ekonominę ir karinę įtaką, o Europa, nepaisant didelės bendros ekonomikos, vis dar ieško vieningo balso strateginiais klausimais.
Tarptautinės institucijos vis dažniau fiksuoja globalios prekybos fragmentaciją: prekyba ir investicijos persiskirsto tarp sąjungininkų ir regioninių blokų. TVF pabrėžia, kad geoekonominė fragmentacija gali branginti prekybą ir mažinti ilgalaikį augimą, o šokai būtų dažnesni ir sunkiau prognozuojami.
Šioje aplinkoje vis dažniau vartojama sąvoka daugiaglobalizacija, kai globalūs ryšiai nedingsta, bet tampa labiau regioniniai, dubliuojami ir paremti saugumo argumentais. Tai reiškia, kad skirtingi ekonominiai blokai gali augti nevienodu tempu, o centrinių bankų sprendimai gali gerokai skirtis.
Infliacija ir palūkanos: nauja norma?
Po COVID-19 pandemijos daugelyje šalių infliacija ir palūkanų normos tapo struktūriškai aukštesnės nei laikotarpiu nuo 1980-ųjų pradžios iki pandemijos. ECB ir JAV Federalinė rezervų sistema pripažįsta, kad infliacijos kelias atgal į tikslą nėra tiesus, o paslaugų kainų inercija ir darbo rinkų įtampa gali ilgiau išlaikyti kainų spaudimą.
Prie šio spaudimo prisideda ir ilgalaikės tendencijos: visuomenės senėjimas, dideli valdžios sektoriaus įsipareigojimai, gynybos ir energetinės transformacijos kaštai. Dėl to rinkose periodiškai stiprėja baimė, kad skolos aptarnavimas brangs, o fiskalinė erdvė siaurės.
Japonijos atvejis rodo, kad pasaulyje vienu metu gali vykti skirtingi procesai: šalis po ilgos defliacijos fazės palaipsniui keičia pinigų politiką, kai tuo pat metu dalis kitų ekonomikų svarsto apie palūkanų mažinimo ciklus. Tokia asimetrija didina valiutų ir obligacijų rinkų jautrumą.
Kas gali laimėti: Europa, euras ir realusis turtas
Investuotojams tai reiškia, kad didelis grynųjų pinigų kiekis tampa rizika, nes infliacija ilgainiui mažina perkamąją galią. Dėl to didėja dėmesys realiajam turtui, pirmiausia akcijoms, nekilnojamajam turtui ir žaliavoms, ypač jei pasiūlos apribojimai sutampa su infrastruktūros, gynybos ir energetikos investicijų banga.
Europos perspektyvą gali stiprinti keli veiksniai: spartėjanti pramonės politika, investicijos į energetinį saugumą ir gynybą, bandymai stiprinti kapitalo rinkas ir mažinti priklausomybę nuo išorinių technologijų tiekėjų. Europos Komisija siekia mažinti strategines priklausomybes ir didinti investicijas į kritines technologijas, o tai ilgainiui gali paremti regiono konkurencingumą.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad europinis atsigavimas neįvyks automatiškai. Tam reikės greitesnių sprendimų, didesnio politinio nuoseklumo ir gebėjimo suderinti nacionalinius interesus su bendru strateginiu kursu, ypač prekybos, gynybos ir inovacijų srityse.
„Gyvename laikotarpiu, kai ekonominius ciklus vis dažniau formuoja geopolitika, o nepastovumas rinkose tampa norma“, – sakė rinkų strategas Philippe Gijsels.
Jei ši kryptis įsitvirtins, po kelerių dešimtmečių dabartinis laikotarpis gali būti vertinamas kaip JAV išskirtinumo silpnėjimas ir Europos bandymas grįžti į didžiųjų sprendimų centrą. Tačiau kelias, kaip pripažįsta ir patys Europos politikos formuotojai, bus ilgas, reikalaujantis investicijų ir vieningesnės strategijos.
