Per istorinį skrydį aplink Mėnulį „NASA“ misijos „Artemis II“ astronautai realiu laiku stebėjo, kaip į nelygų Mėnulio paviršių sminga meteoritai. Šis vaizdas ne tik pribloškė įgulą, bet ir sukėlė didelį mokslininkų susidomėjimą.

Skriedamas aplink Mėnulį misijos vadas Reidas Wisemanas pirmadienį pranešė, kad įgula mato šviesos blyksnius, kuriuos, jų vertinimu, sukėlė smūgiai į paviršių.

„Tai tikrai buvo smūgio blyksniai Mėnulyje. Ir Džeremis (Hansen) ką tik pamatė dar vieną“, – skrydžio metu sakė R. Wisemanas.

Mėnulio tyrimų vadovė Kelsi Young, stebėjusi misijos eigą iš Žemės daugiau nei 400 tūkst. kilometrų atstumu, į šią žinią reagavo trumpai.

„Esu priblokšta“, – atsakė ji.

Kitą dieną spaudos konferencijoje K. Young pripažino nesitikėjusi, kad įgulai pavyks pamatyti tiek daug tokių reiškinių.

„Nemanau, kad tikėjausi, jog šioje misijoje įgula pamatys bent vieną, todėl tikriausiai matėte mano veide nuostabą ir šoką“, – pasakojo ji.

Pasak K. Young, „NASA“ komandoje Hiustone, kai astronautai ėmė apibūdinti blyksnius, esą pasigirdo „girdimi džiaugsmo šūksniai“ – mokslininkai tokius stebėjimus vertina kaip itin svarbius.

Atsarginė misijos astronautė Dženi Gibbons teigė, kad šis reiškinys nėra dažnai matomas.

„Tai – tai, ko nesame dažnai liudiję“, – sakė ji.

Anot Dž. Gibbons, tokie stebėjimai „NASA“ komandai buvo itin aukšto prioriteto, o tai, kad įgula pamatė keturis ar penkis blyksnius, pavadino išskirtiniu rezultatu.

Grįžtant į Žemę „NASA“ antradienį paprašė įgulos detaliau apibūdinti, ką jie matė per beveik septynių valandų stebėjimo laikotarpį. K. Young klausė, ar blyksniai buvo užsitęsę ir ar astronautai pastebėjo spalvų.

Kanados įgulos narys Džeremis Hansen teigė, kad tai priminė vos matomą tašką.

„Tai – tarsi adatėlės dūris šviesa. Įtariu, jų buvo gerokai daugiau“, – sakė J. Hansen.

R. Wisemanas pridūrė, kad blyksniai truko akimirksnį.

„Sakyčiau, tai buvo milisekundė – kaip greičiausias fotoaparato užrakto atsivėrimas ir užsivėrimas“, – teigė jis, pažymėdamas, jog šviesa atrodė „nuo baltos iki melsvai baltos“.

„Man nekilo jokių abejonių, kad mes tai matėme – ir visi matėme“, – pridūrė misijos vadas.

Pagal „NASA“ suvestinę, įgula iš viso pranešė apie šešis meteoridų smūgius Mėnulio paviršiuje. Skrydžio metu ši komanda taip pat fiksavo rekordą – buvo nutolusi nuo Žemės didžiausiu atstumu per žmonių skrydžius.

Dabar antžeminės komandos bando sulyginti astronautų stebėjimus su palydovo, skriejančio aplink Mėnulį, duomenimis. K. Young nurodė, kad dauguma blyksnių buvo pastebėta Saulės užtemimo metu, kai Mėnulis užstojo Saulę.

„Planetų draugijos“ vyriausiasis mokslininkas Briusas Betsas teigė, kad jį nustebino toks didelis užfiksuotų blyksnių skaičius, nors astronautai ir buvo apmokyti jų ieškoti.

Pasak B. Betso, įgulos aprašymai mokslininkams padės geriau suprasti smūgių dažnį ir apytikslį objektų dydį. Tačiau, anot jo, vienas esminių klausimų – koks turi būti kūno dydis, kad blyksnis būtų matomas plika akimi iš erdvėlaivio.

„Tai nėra dulkelė, bet tai ir ne metro dydžio riedulys“, – sakė jis.

Šie stebėjimai, pasak „Browno universiteto“ Geologijos mokslų emerito profesoriaus Piterio Šulco, kelia papildomų klausimų ir rodo, kad prieš įkuriant bazę Mėnulyje ateityje reikėtų kur kas atidžiau stebėti kasdienį meteorų srautą.

B. Betsas atkreipė dėmesį, kad Žemėje mažesni objektai dažniausiai sudega aukštai atmosferoje dėl trinties, todėl iki paviršiaus nepasiekia. Mėnulyje situacija kitokia, nes ten praktiškai nėra atmosferos, kuri galėtų „sustabdyti“ mažesnius kūnus.

„Mėnulyje iššūkių daugiau“, – teigė jis