Jūriniai vėjo parkai keičia gamtą labiau nei manyta: ruoniai prisitaikė, bet ne taip, kaip tikėtasi
Jūriniai vėjo parkai trumpuoju laikotarpiu gali smarkiai sutrikdyti ruonių elgseną, ypač statybų metu, kai naudojamas polių kalimas. Tyrėjai fiksuoja, kad dėl intensyvaus povandeninio triukšmo ruoniai laikinai pasitraukia iš įprastų maitinimosi teritorijų, o jų judėjimas tampa atsargesnis.
Tokį poveikį dažniausiai lemia impulsinis triukšmas, kurio lygis ir staigumas gyvūnams sukelia stresą ir verčia vengti teritorijos. Dalis mokslinių darbų nurodo, kad triukšmas gali daryti įtaką orientacijai ir komunikacijai, o jautresniais atvejais kelti ir klausimų dėl klausos pažeidimų rizikos, todėl statybų etape taikomos poveikio mažinimo priemonės.
Kas vyksta statybų metu?
Statant vėjo jėgainių pamatus, ypač kai kalami poliai, susidaro stiprūs garsiniai impulsai, kurie sklinda dideliais atstumais. Tokiose zonose ruoniai gali prarasti galimybę efektyviai maitintis, o tam, kad rastų alternatyvių plotų, jiems tenka nuplaukti daugiau kilometrų ir sunaudoti daugiau energijos.
Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad reikšmingas veiksnys yra ne tik triukšmo intensyvumas, bet ir jo trukmė bei pasikartojimas. Dėl to aplinkosauginiai reikalavimai vis dažniau apima sezoninius apribojimus, akustinio slopinimo sprendimus ir gyvūnų stebėseną prieš pradedant darbus.
Kodėl ruoniai grįžta?
Pasibaigus intensyviausiam statybų etapui, dalis ruonių į teritorijas grįžta, tačiau randa pasikeitusią aplinką. Jėgainių pamatai ir kitos povandeninės konstrukcijos gali tapti kietu substratu, prie kurio greitai ima tvirtintis moliuskai ir kiti bestuburiai, o kartu pritraukiamos žuvys.
Toks efektas dažnai apibūdinamas kaip dirbtinių rifų formavimasis: infrastruktūra sukuria papildomų slėptuvių ir maisto grandinės taškų. Dėl to kai kuriose vietose išauga vietinė biologinė įvairovė ir žuvų sankaupos, o tai potencialiai padidina ruonių medžioklės sėkmę.
Naujas judėjimo modelis: tinklelis
Įdomiausia dalis, kurią išskiria GPS siųstuvais paremti tyrimai, yra ruonių judėjimo „geometrija“ vėjo parkų teritorijose. Vietoje įprasto, labiau oportunistinio plaukiojimo ir medžioklės, kai kurie gyvūnai pradeda judėti struktūruotai, tarsi sekdami jėgainių išdėstymą.
Toks elgesys aiškinamas paprastai: jei grobis telkiasi prie pamatų, ruoniams naudinga nuosekliai tikrinti vieną konstrukciją po kitos. Kitaip tariant, infrastruktūros tinklas gali tapti savotišku maršrutu, kuriame medžioklė vyksta efektyviau ir su mažiau atsitiktinumo.
Ekspertai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia vien teigiamą poveikį: svarbu vertinti bendrą energijos sąnaudų ir naudos balansą, triukšmo poveikį jautriais laikotarpiais bei kumuliacinį kelių projektų efektą. Vis dėlto šie stebėjimai rodo, kad jūrinė energetika keičia ne tik kraštovaizdį, bet ir gyvūnų elgsenos strategijas, kurias dar reikės detaliai paaiškinti.
„Matome, kad dalis gyvūnų po statybų ne tik sugrįžta, bet ir kitaip naudojasi teritorija, o tai keičia įprastas prielaidas apie trikdymo ir prisitaikymo ribas“, – sakė tyrėjas.
Artimiausiais metais, plečiantis jūrinio vėjo projektams Europoje, tikėtina, daugės ir detalių stebėsenos programų. Jos turėtų atsakyti, ar tinklelio tipo judėjimas yra plačiai paplitęs reiškinys, ar susijęs su konkrečiomis rūšimis, vėjo parkų konfiguracija ir vietos ekosistemos ypatumais.
