Vis dažniau pasikartojančios ir intensyvėjančios karščio bangos keičia mūsų požiūrį į vėsą. Tai, kas ilgai buvo laikoma komforto priemone, šiandien daug kur tampa gyvybės ir mirties klausimu. Tačiau oro kondicionieriai turi ir nematomą kainą – didžiulį energijos poreikį ir papildomas šiltnamio efektą sukeliančias dujas.
BBC laidoje „The Climate Question“ nagrinėjama, ar oro kondicionieriai yra sprendimas, ar problema, ir kokios alternatyvos gali mažinti klimato žalą.
Japonijos karščio rekordai ir nauji žodžiai
Japonija pastaraisiais metais patiria ypač karštas ir tvankias vasaras. Tokijuje temperatūra pasiekia 39–40 laipsnių, o ekstremalus karštis nusineša ir žmonių, ir gyvūnų gyvybes. Vienoje Tokijo zoologijos sode per karščio bangą mirė trys liūtai, įtariama – nuo perkaitimo ir dehidratacijos.
Šalies valdžia fiksuoja dešimtis tūkstančių žmonių, atsiduriančių ligoninėse dėl šilumos smūgio. Vien per šią vasarą nuo gegužės pradžios su šilumos smūgiu į ligonines pateko daugiau kaip 43 000 žmonių.
Situacijos rimtumą atspindi ir naujas terminas – „kokushobi“, reiškiantis dieną, kai temperatūra viršija 40 laipsnių ir sąlygos tampa pavojingos sveikatai. Gyventojams primenama nuolat naudoti oro kondicionierius, vengti buvimo lauke ir saugoti pažeidžiamus žmones.
Vėsinimo bumas ir jo kaina
Oro kondicionavimą ir jo alternatyvas tirianti Oksfordo universiteto docentė Radhika Khosla primena, kad kondicionieriai iš tiesų gelbsti gyvybes. Tačiau jų plėtra yra stulbinama – Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad per artimiausius 30 metų pasaulyje bus įrengiama po 10 naujų kondicionierių kas sekundę.
Toks augimas lems milžinišką elektros paklausą – vien tik vėsinimo energijos poreikis galėtų prilygti dabartiniam JAV, Japonijos ir Europos suvartojimui kartu sudėjus. Kol dauguma elektros vis dar gaminama iš iškastinio kuro, tai reiškia didėjančias emisijas ir pavojingą užburtą ratą.
Be netiesioginių emisijų per elektros gamybą, kondicionieriai skleidžia ir vadinamąsias F dujas – šaltnešius, kurių šiltnamio efektas kelias dešimtis ar net šimtus kartų stipresnis nei anglies dioksido. Nors pagal Monrealio protokolą ir Kigalyje priimtus pakeitimus šie šaltnešiai palaipsniui naikinami, nutekėjimai iš veikiančių ir utilizuojamų įrenginių išlieka rimta problema.
Pasivi vėsa: kaip sumažinti priklausomybę?
Khosla siūlo vadinamąją vėsinimo hierarchiją: pirmiausia – ne brangūs įrenginiai, o pasyvios priemonės. Tai pastatų šešėliavimas žaliuzėmis, markizėmis ar medžiais, saulės spindulių atspindinčios baltos stogų ir fasadų dangos, efektyvus vėdinimas naktį, kai oras atvėsta.
Kitas žingsnis – mažai energijos naudojantys sprendimai: ventiliatoriai, vandens dulksnos, garinimo vėsinimas, žalieji stogai ir sienos. Tik tada, kai šios priemonės išnaudotos, kondicionieriai turėtų tapti paskutiniu, o ne pirmu pasirinkimu.
Skaičiavimai rodo, kad derinant pasyvų vėsinimą, griežtesnius energinio efektyvumo standartus ir greitesnį šaltnešių atsisakymą, iki amžiaus vidurio būtų galima sumažinti daugiau kaip 60 proc. su vėsinimu susijusių emisijų. Likusi dalis priklausys nuo to, kaip greitai pavyks visiškai dekarbonizuoti elektros gamybą.
Oro kondicionieriai niekur nedings – ligoninėms, slaugos namams ar karščiu alinamiems miestams jų reikės vis daugiau. Tačiau tai, ar jie taps išsigelbėjimu, ar klimato krizės akceleratoriumi, priklausys nuo to, kaip greitai išmoksime pirmiausia vėsintis protingai, o tik tada – mechaniškai.
