Šokiruojantis vaizdas iš Marso: NASA nuotraukoje piramidę primenantis objektas

Paskelbė Gediminas Šimkus
4 min. skaitymo

Gali atrodyti, kad Marse nevyksta nieko ypatingo, tačiau ši dulkėta, rausva planeta nuolat pateikia intriguojančių vaizdų.

Didžioji dalis jų susijusi su uolienomis. Marse jų apstu, o per milijardus metų vėjas ir kiti procesai taip nugludino paviršių, kad kartais atsiranda formų, kurios, gerai įsižiūrėjus, ima priminti dirbtinius ar net biologinius objektus.

Tai primena situaciją, kai atsitiktinumai kartais sukuria į pažįstamus vaizdus panašias struktūras: ne todėl, kad jos būtų sukurtos sąmoningai, o todėl, kad gamta per ilgą laiką „sukombinuoja“ įvairias formas.

Naujausia tokia iliuzija, sulaukusi bulvarinės žiniasklaidos dėmesio, – į akis krintanti struktūra, primenanti trijų sienų piramidę. Ji dar 2002 metais pastebėta vėjų išgraužtame slėnyje, vadinamame „Candor Chasma“.

Šis teiginys vėl išpopuliarėjo po to, kai vaizdais socialiniuose tinkluose pasidalijo kino kūrėjas Brianas Cory Dobbsas, anksčiau viešai rėmęs idėją, kad „NASA“ nuotraukose esą galima rasti dirbtinių statinių Marse įrodymų.

Įrašas greitai išplito: socialiniuose tinkluose ir bulvariniuose portaluose ėmė cirkuliuoti apkarpytos formacijos nuotraukos, dar labiau sustiprinusios įspūdį, kad tai – „piramidė“.

Tačiau pačios nuotraukos nėra klastotė – tai realūs „NASA“ orbitinių aparatų duomenys. Regionas pirmą kartą nufotografuotas 2001 metais.

Ankstyviausias dokumentuotas „piramidės“ paminėjimas siekia 2002 metus, kai nepriklausomas tyrėjas Wilmeris Faustas atkreipė dėmesį į neįprastą darinį „Mars Global Surveyor“ (MGS) kadre E06-00269.

Vėlesni teiginiai, kad šis objektas esą pastebėtas dar anksčiau, skirtinguose šaltiniuose laikui bėgant kito ir tarpusavyje nesutapo. Vis dėlto viena aišku: vadinamasis „Candor Tetrahedron“ ne vienam pasirodė intriguojantis.

Nuo atradimo šią vietą fotografavo ir kiti orbitiniai aparatai, ypač aukštos raiškos „HiRISE“ kamera, įrengta „NASA“ zonde „Mars Reconnaissance Orbiter“.

„HiRISE“ nuotraukos išties įspūdingos, tačiau pažvelgus plačiau ir įvertinus aplinkinį reljefą, „tetraedras“ ima atrodyti ne kaip mįslingas statinys, o kaip natūrali, kiek nelygi kalva, suformuota tų pačių erozijos jėgų, kurios išraižė aplinkinius tarpeklius.

„Candor Chasma“ yra vienas didžiausių Marso kanjonų. Mokslininkų vertinimu, jo reljefą per milijardus metų formavo vanduo, nuošliaužos, vėjas ir galbūt net tektoninis aktyvumas.

Ši vietovė nusėta geologinėmis struktūromis, kurias tyrėjai vadina „teigiamo reljefo gumburais“. Tai – anksčiau po paviršiumi buvusios uolienos, atsparesnės už jas supusius sluoksnius. Erozijai nuardžius aplinką, šios tvirtesnės dalys liko iškilusios.

Tokie gumburai nėra maži: jų skersmuo gali siekti iki 1 kilometro, o aukštis – kelias dešimtis metrų. „Candor Tetrahedron“ skersmuo yra apie 290 metrų, o aukštis – maždaug 145 metrai. Jis kiek aukštesnis nei tipiškas gumburas, tačiau vis tiek dera prie bendro vaizdo, kai sluoksniuotos uolienos virsta pavienėmis kalvomis.

Panašių natūralių „piramidžių“ esama ir Žemėje. Pavyzdžiui, Kolumbijoje stūkso kalnas „Cerro Tusa“, iškilęs 457 metrus virš aplinkinio reljefo, o jo papėdės plotis siekia apie 1,8 kilometro. Kinijos Guidžou provincija taip pat garsėja piramides primenančiais kalnais.

Įsižiūrėjus į Marso „piramidės“ vaizdus galima pastebėti, kad ji stovi šalia vėjo suformuotų banguotų keterų – tai rodo, kad erozija šioje vietoje tebevyksta.

Taip pat matyti, kad kalvos „briaunos“ nėra geometriniu požiūriu idealios: jos nelygios, o trys „sienos“ nėra vienodo dydžio – tai būtų neįprasta dirbtinei konstrukcijai.

Žmogaus gebėjimas atpažinti raštus yra itin stiprus: dažnai ieškome prasmės ten, kur jos nėra. Ypač greitai pastebime tai, kas primena veidus, žmogaus figūras ar tvarkingas geometrines formas – net jei tai tik atsitiktinai susiklosčiusi gamtinė struktūra.

Vis dėlto Marsui nereikia „papildomos“ mistikos, kad būtų įdomus. Jo geologija ir klimatas suformavo kraštovaizdžius, kurie vienu metu atrodo ir pažįstami, ir visiškai kitokie nei bet kas Žemėje.

O dėl tokių technologijų kaip „Mars Reconnaissance Orbiter“ galime šiuos kraštovaizdžius tyrinėti itin detaliai ir įsivaizduoti, kaip būtų stovėti tarp aukštų skardžių ir atšiaurių Marso lygumų, kur milijardus metų gaudė tik vėjas.

Dalintis šiuo straipsniu
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *