Nuo 2026 m. sausio Vokietijoje įsigaliojusi vadinamoji „aktyvioji pensija“ (vok. Aktivrente) žymi reikšmingą pokytį šalies mokesčių politikoje.
Šia priemone siekiama paskatinti sulaukusius pensinio amžiaus žmones likti darbo rinkoje, siūlant jiems mokestines lengvatas – galimybę uždirbti iki 2 000 Eur per mėnesį neapmokestinamų darbo pajamų ir kartu išsaugoti teisę į senatvės pensiją. Tačiau ar toks modelis veiktų Lietuvoje?
Tai ne nauja pensijų rūšis, o mokestinė paskata. Ji leidžia vyresniems nei 67 metų asmenims, jau gaunantiems senatvės pensiją, toliau dirbti pagal standartinę darbo sutartį ir gauti iki 2 000 Eur per mėnesį pajamų be gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Svarbu tai, kad šios lengvatos netaikomos savarankiškai dirbantiems asmenims, valstybės tarnautojams ar dirbantiems pagal mažos apimties darbo sutartis (Minijob).
Nors pajamos iki nustatytos ribos neapmokestinamos GPM, dirbantys pensininkai ir jų darbdaviai toliau moka visas privalomas socialinio draudimo įmokas – į pensijų, sveikatos, slaugos ir nedarbo fondus. Tokiu būdu palaikomas socialinio draudimo sistemų finansinis tvarumas, o kartu siekiama išlaikyti kvalifikuotą darbo jėgą.
Ką reiškia ši priemonė Lietuvai – galimybė ar pavojus?
Pasak Lietuvos banko ekonomistų Vaidoto Tuziko ir Roko Budrausko, nors priemonė atrodo patraukli, Lietuvos kontekste jos poveikis būtų abejotinas.
Visų pirma, Lietuva jau dabar pirmauja ES pagal dirbančių pensininkų (65–69 m. ir net 70–74 m.) dalį. Net 64,1 proc. ES gyventojų nustoja dirbti pradėję gauti senatvės pensiją, o Lietuvoje – tik 35,9 proc. Vadinasi, dauguma Lietuvos pensininkų ir taip toliau dalyvauja darbo rinkoje – mokestinės paskatos jų elgesio reikšmingai nepakeistų, o tik „subsidijuotų“ jau vykstantį reiškinį.
Antra, dirbančių pensininkų užimtumas Lietuvoje, pasak ekspertų, dažnai kyla ne iš noro būti aktyviems, o iš būtinybės – dėl palyginti mažų pensijų ir ribotų socialinių garantijų. Tai kelia socialinio teisingumo klausimą: ar tikrai būtina mokestinėmis išimtimis skatinti grupę, kuri dažnai dirba iš finansinės būtinybės?
Kokios alternatyvos galėtų būti veiksmingesnės?
Ekspertai siūlo apsvarstyti ne GPM lengvatas, o galimybę dirbantiems pensininkams taikyti mažesnius socialinio draudimo įmokų tarifus. Tokiu keliu jau seniai eina Švedija ir Suomija, kur senatvės pensiją gaunantys darbuotojai moka mažesnes įmokas arba jų visai nemoka. Tai logiška – juk asmuo jau gauna pensiją, tad papildomos įmokos dažnai nebeturi didelės įtakos jos dydžiui.
Be to, tokios įmokų lengvatos yra mažiau regresyvios nei GPM išimtys, mažina administracinį sudėtingumą ir kur kas mažiau skatina piktnaudžiavimą (pvz., formaliu pasitraukimu į pensiją siekiant mokestinės naudos).
Kodėl nereikėtų skubėti taikyti „aktyviosios pensijos“ Lietuvoje?
Lietuvos banko analizė rodo, kad tokia priemonė turėtų labai ribotą poveikį darbo rinkai, bet sukeltų realų biudžeto pajamų netekimą – 8–17 mln. eurų per metus. Dar svarbiau – rizika pažeisti mokestinio teisingumo principus. GPM lengvata pagal amžių reikštų, kad dviem žmonėms gaunant identiškas pajamas, vienas mokėtų mažiau vien dėl to, kad yra pensininkas.
Ekonominė logika reikalauja, kad panašios pajamos būtų apmokestinamos panašiai, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso. Be to, išimtys sistemoje mažina mokesčių neutralumą ir skatina „žaidimą taisyklėmis“, o ne realų produktyvų elgesį.
Dar vienas svarbus aspektas – sveikatos rodikliai
Nors Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės aktyvūs, jų sveikatos rodikliai – vieni prasčiausių ES. 65 metų sulaukęs lietuvis vidutiniškai gyvena sveikai iki 72,4 metų, kai švedas – iki 78,9 metų. Tai riboja realias galimybes dirbti ilgiau.
Ne laikas mokestinėms lengvatoms
Ekspertų teigimu, Lietuvoje šiuo metu svarbiau ne dar labiau skatinti pensininkus dirbti, o kurti sąlygas, kad jie galėtų išeiti į orią pensiją. Tai reiškia – didinti pensijas, gerinti sveikatos apsaugą, skatinti ilgalaikį produktyvumą per švietimą ir inovacijas.
Nors Vokietijos Aktivrente atrodo patraukliai, Lietuvos realijose ji taptų brangia simboline priemone be reikšmingo poveikio. Skatinamosios priemonės turi būti taikomos ten, kur jos realiai keičia žmonių elgseną – šiuo atveju, tokio pokyčio tikimybė yra minimali.