Rusija toliau nuosekliai kuria informacinį ir teisinį pagrindą tam, kad ateityje galėtų sugriauti bet kokias taikos sutartis su Ukraina ir atnaujinti agresiją. Analitikai perspėja: Maskvos kalbos apie vadinamąjį „išorinį valdymą“ ir nuolatiniai kaltinimai dėl esą neteisėtos Ukrainos valdžios nėra kompromiso paieška. Tai – ilgalaikė strategija, sukurta tam, kad Rusija bet kada galėtų vėl pradėti karą.

Maskva metodiškai plėtoja pasakojimą apie tariamą Ukrainos valdžios „neteisėtumą“ ir reikalauja įvesti šalyje „išorinį valdymą“, kurį esą turėtų prižiūrėti Jungtinės Tautos. Karą tiriantis JAV analitinis centras – Karo studijų institutas (ISW) – įspėja, jog tokia retorika yra Kremliaus strategijos dalis: sudaryti sąlygas ateityje pažeisti bet kokias pasiektas taikos sutartis ir atnaujinti puolimą prieš Ukrainą.

ISW teigimu, Rusijos vadovybė nesiruošia laikytis jokių būsimų taikos susitarimų, net jei juos remtų JAV ar kitų Vakarų valstybių saugumo garantijos. Kremlius sistemingai ruošia informacinę dirvą tam, kad galėtų paskelbti bet kurią Ukrainos vyriausybę Kyjive, kuri nėra prorusiška marionetinė valdžia, „nelegitimiu režimu“.

„Išorinio valdymo“ planas ir Rusijos veto teisė

2025 m. vasario 15 d. Rusijos užsienio reikalų viceministras Michailas Galuzinas, duodamas interviu propagandinei naujienų agentūrai TASS, dar kartą pavadino Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį „neteisėtu“. Jis pareiškė, kad Vladimiro Putino pasiūlymas, pirmą kartą nuskambėjęs dar 2025 m. kovą, dėl „laikinos išorinės JT administracijos“ Ukrainoje tebėra galiojantis.

ISW vertinimu, ši iniciatyva slepia dvi esmines ir ypač pavojingas Kremliaus užmačias.

1. Visiškas Ukrainos suvereniteto panaikinimas. Išorinio JT valdymo įvedimas reikštų faktinį Ukrainos Konstitucijos suspendavimą ir teisėtų valstybės institucijų nuvertimą. Taip būtų sudarytos sąlygos iš esmės performuoti valstybę pagal Maskvos interesus.

2. Rusijos kontrolė per JT Saugumo Tarybą. Kaip nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė, Rusija galėtų naudoti veto teisę, kad blokuotų bet kokius sprendimus, kurie nevestų prie jos interesams lojalios valdžios įtvirtinimo Kyjive. Tai suteiktų Maskvai formalų, „teisėtą“ instrumentą šantažuoti Ukrainą ir paralyžiuoti bet kokį politinį procesą šalyje.

Manipuliacijos rinkimais kaip pretekstas naujam karui

Galuzinas atvirai pareiškė, kad Rusija sutiks pasirašyti „teisėtus“ dokumentus dėl bendradarbiavimo tik su ta Ukrainos vyriausybe, kuri esą bus suformuota „teisingų“ rinkimų būdu. Kitaip tariant, kalbama apie rinkimus, vykusius Rusijos įtakos ir kišimosi sąlygomis.

Kremlius jau dabar kuria pagrindą bet kokius būsimus rinkimus Ukrainoje paskelbti „nedemokratiškais“, jei juose nedalyvaus gyventojai, esantys Rusijos kontroliuojamose teritorijose, ir iš jų prievarta perkelti žmonės. Tokiu būdu Maskva siekia iš anksto delegitimuoti bet kokią Kyjive veikiančią valdžią, jei ji nebus prorusiška.

ISW pažymi, kad taip Kremlius mėgina išnaudoti rinkimų klausimą, kad manipuliuotų politiniais procesais Ukrainoje ir sukurtų tariamą „teisinį“ pagrindą vienašališkai nutraukti bet kokias taikos sutartis, pasirašytas su dabartine Ukrainos valdžia.

Kodėl JAV saugumo garantijos nesustabdo Rusijos planų?

Analitikų teigimu, vieši Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir kitų aukšto rango pareigūnų pareiškimai aiškiai rodo: Maskva nesutiks su jokiu pokarinės Ukrainos modeliu, jei ši nebus „draugiška“ Rusijai, tai yra faktiškai jai pavaldi.

Bet kokias JAV ar NATO suteiktas saugumo garantijas dabartinei Ukrainos valdžiai Rusija planuoja skelbti „niekinėmis“, motyvuodama tuo, kad jos suteiktos „neteisėtai“ valdžiai. Tai reiškia, jog Maskva iš anksto atmeta galimybę priimti tarptautinius įsipareigojimus kaip galutinius ir privalomus.

Tokiu būdu bet kokia taikos sutartis Rusijai tėra laikina priemonė – galimybė sustabdyti kovos veiksmus, persigrupuoti, atkurti karinius pajėgumus ir pasiruošti naujam agresijos etapui. Jo tikslas – galutinis Ukrainos valstybingumo sunaikinimas arba visiškas jo pavergimas.

Kremliaus „nesibaigiančio karo“ strategija

Rusija jau ne kartą parodė, kad taikos susitarimus traktuoja ne kaip tikslą, o kaip įrankį pasirengti naujam karui. ISW primena kelis svarbiausius pavyzdžius, atskleidžiančius Kremliaus veiksmų klastingumą.

Budapešto memorandumo sulaužymas. 1994 m. Rusija kartu su JAV ir Jungtine Karalyste pasirašė Budapešto memorandumą, kuriuo įsipareigojo gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą branduolinio ginklo. 2014 m. Rusija šiurkščiai pažeidė šį susitarimą, okupavusi Krymą ir pradėjusi karą Donbase.

Manipuliacijos Minsko susitarimais. 2014–2022 m. laikotarpiu Rusija naudojo Minsko procesą ne tam, kad užtikrintų taiką, o kad legitimizuotų savo kontroliuojamus ginkluotus darinius (vadinamąsias „DLR“ ir „LLR“) ir darytų politinį spaudimą Ukrainai. Šis laikotarpis galiausiai baigėsi plataus masto invazija 2022 m. vasario 24 d.

„Neteisėtos valdžios“ naratyvas. Teiginiai, kad po 2014 m. Ukrainos valdžia esą tapo „neteisėta“, buvo vienas pagrindinių Rusijos agresijos pateisinimų. Šiandien Maskva mėgina atgaivinti šį mitą, taikydama jį Volodymyrui Zelenskiui ir jo vyriausybei, kad ateityje turėtų formalų pretekstą nutraukti bet kokią su dabartiniu Kyjivo vadovavimu pasirašytą sutartį.

Fiktyvūs „rinkimai“ ir „referendumai“. 2022 ir 2024 m. Rusija okupuotose Ukrainos teritorijose organizavo neteisėtus „referendumus“ ir „rinkimus“. Nors tarptautinė bendruomenė jų nepripažino, Kremlius juos naudoja kaip tariamą įrodymą, jog rinkimus įmanoma rengti net karo sąlygomis – žinoma, tik jam palankiomis, okupacinėmis sąlygomis.

Visa tai, ISW analitikų teigimu, patvirtina: Rusija sąmoningai siekia sukurti „nesibaigiančio karo“ situaciją, kai taikos susitarimai tampa tik trumpomis pauzėmis, o bet koks politinis procesas panaudojamas naujai agresijai pateisinti ir sustiprinti jos įtaką Ukrainoje.

Tokiame kontekste ypač svarbios tampa Ukrainos vadovybės pastangos užtikrinti, kad jokie būsimi susitarimai nebūtų grindžiami nuolaidomis Rusijos šantažui. Ukrainos pareigūnai pabrėžia, jog pagrindinis principas turi išlikti nepakitęs: Ukrainos interesai ir jos suverenitetas privalo būti apsaugoti ne tik formaliai, bet ir realiai.