Kai kuriuos dalykus matome tiesiogiai, pavyzdžiui, savo pirštus. Kitus, kaip smakrą, dažniausiai pamatome tik veidrodyje ar kameroje. O yra ir tokių reiškinių, kurių nematome apskritai, tačiau jais tikime, nes taip sakė tėvai, mokytojai arba skaitėme knygose.

Fizikai, siekdami suprasti, kas yra tikra, o kas – ne, remiasi jautriais moksliniais prietaisais ir sudėtingais matematiniais skaičiavimais.

Vis dėlto nė vienas informacijos šaltinis nėra absoliučiai patikimas: matavimai gali būti netikslūs, skaičiavimuose pasitaiko klaidų, o net mūsų akys kartais apgauna – kaip nutiko su internete išgarsėjusia suknele, dėl kurios spalvų žmonės niekaip nesutarė.

Kadangi kiekvienas informacijos šaltinis – net mokytojai – kartais gali klaidinti, žmonės nuo seno svarstė, ar apskritai galima kuo nors pasitikėti. Jei negalima pasitikėti niekuo, ar tikrai galime būti tikri, kad esame pabudę?

Prieš tūkstančius metų kinų filosofas Džuangdzė sapnavo, kad yra drugelis, ir pabudęs ėmė abejoti: gal iš tikrųjų jis yra drugelis, sapnuojantis, jog yra žmogus. Filosofas Platonas taip pat kėlė klausimą, ar visa, ką matome, nėra tik tikrųjų objektų šešėliai. Gal pasaulis, kuriame gyvename, nėra „tikrasis“, o veikiau primena didelį vaizdo žaidimą ar filmą „The Matrix“.

Simuliacijos hipotezė – šiuolaikinis bandymas logika ir technologijų raidos stebėjimais atsakyti į šiuos klausimus bei pagrįsti mintį, kad tikėtina gyvename milžiniškoje, žaidimą primenančioje simuliacijoje.

Maždaug prieš dvidešimt metų filosofas Nickas Bostromas pasiūlė argumentą, paremtą tuo, kad vaizdo žaidimai, virtuali realybė ir dirbtinis intelektas tobulėja stulbinamu tempu. Ši tendencija tęsėsi: šiandien žmonės gali pasinerti į itin įtraukiančią virtualią realybę arba bendrauti su dirbtinėmis būtybėmis, kurios iš šalies gali pasirodyti turinčios sąmonę.

Bostromas šias technologines kryptis perkėlė į ateitį ir įsivaizdavo pasaulį, kuriame būtų įmanoma realistiškai simuliuoti trilijonus žmonių. Jis taip pat teigė, kad jei kas nors galėtų sukurti simuliaciją, kurioje iš išorės atrodytumėte lygiai kaip jūs, tuomet iš vidaus – savo pačių patirties prasme – ji jaustųsi taip pat realiai, su visomis mintimis ir jausmais.

Tarkime, kad taip ir bus. Tarkime, kad, pavyzdžiui, 31-ajame amžiuje žmonija jau gebės simuliuoti praktiškai bet ką. Tuomet dalis žmonių, tikėtina, bus susidomėję 21-ojo amžiaus epocha ir paleis daugybę skirtingų mūsų pasaulio simuliacijų – kad geriau mus suprastų arba tiesiog pasilinksmintų.

Štai kur prasideda Bostromo argumentas. Jei 21-ojo amžiaus Žemė „originaliai“ egzistavo tik vieną kartą, tačiau ateityje bus sukurta trilijonai jos simuliacijų, o jos bus tokios įtikinamos, kad simuliacijoje esantys žmonės jausis kaip tikri, tuomet, tikėtina, jūs gyvenate vienoje iš tų trilijonų simuliacijų, o ne vienintelėje „originalioje“ Žemėje.

Šis teiginys būtų dar labiau įtikinamas, jei tokias galingas simuliacijas galėtume paleisti jau šiandien. Tačiau Bostromas pabrėžia, kad svarbiausia – tikėjimas, jog ateityje jos bus sukurtos. Jei tuo tikite, logiškai turėtumėte svarstyti, kad galbūt gyvenate simuliacijoje jau dabar.

Jeigu išties gyvename simuliacijoje, ar tai ką nors paaiškina? Kai kas tokią idėją sieja su „trikdžiais“: kodėl telefonas staiga ne ten, kur buvote tikri jį padėję, kodėl kartais atrodo, kad iš anksto nujautėte įvykį, arba kodėl interneto suknelei žmonės priskyrė visiškai skirtingas spalvas.

Yra ir gilesnių paralelių, dėl kurių pasaulis kai kam primena kompiuterinę sistemą. Pavyzdžiui, egzistuoja tam tikras itin mažas ilgio mastelis, mažesnis už atomą, už kurio ribų dabartinės fizikų teorijos apie Visatą pradeda „lūžti“.

Be to, mes negalime matyti toliau nei maždaug 50 mlrd. šviesmečių, nes šviesa nuo tolimesnių regionų paprasčiausiai dar nespėjo mūsų pasiekti nuo Didžiojo sprogimo. Tai kai kam skamba panašiai į vaizdo žaidimą: negalite matyti smulkiau nei pikselis ir nematote už ekrano ribų.

Žinoma, viskam gali būti ir paprastesnių paaiškinimų. Tikėtina, kad tiesiog neteisingai prisiminėte, kur padėjote telefoną. Simuliacijos hipotezė taip pat nėra mokslinis įrodymas – tai veikiau loginė konstrukcija. Ji „veikia“ tiek, kiek nuoširdžiai tikite, kad ateityje egzistuos daugybė itin galingų simuliacijų.

Būtent todėl šią idėją rimtai svarstė ir kai kurie žinomi žmonės, tarp jų – mokslininkas Neilas deGrasse’as Tysonas bei technologijų pasaulio atstovai, pavyzdžiui, „Elon Musk“, nors pats N. deGrasse’as Tysonas vėliau teigė, kad tikimybę vertina maždaug 50 ir 50.

Kiti išlieka skeptiški. Technologija, reikalinga tokio masto ir tikroviškumo simuliacijoms, turėtų būti neįsivaizduojamai galinga. Pats Bostromas tokius simuliacijų kūrėjus apibūdina beveik kaip dieviškas būtybes ir pripažįsta, kad žmonija galbūt niekada taip toli nenueis.

Nors klausimas toli gražu neišspręstas, simuliacijos hipotezė išlieka stiprus filosofinis ir loginis argumentas, metantis iššūkį mūsų pamatinėms realybės sampratoms ir jau spėjęs pavergti milijonų vaizduotę.