Budapešte įsikūręs Energetikos politikos tyrimų regioninis centras „REKK“ surengė renginį, kuriame aptartos Rusijos energijos išteklių priklausomybės mažinimo patirtys ir galimybės. Diskusijoje dalyvavo Oldřich Sklenář (Tarptautinių reikalų asociacija „AMO“, Čekija), Borbála Tóth (Budapešto „Corvinus“ universitetas, „REKK“), András Lukács (organizacija „Clean Air Action Group“), Andrej Nosko (Mateja Belo universiteto Politikos mokslų ir tarptautinių santykių fakultetas, Banska Bistrica) ir Pavel Havlicek (Tarptautinių reikalų asociacija „AMO“).

Pranešimo, diskusijos ir klausimų–atsakymų sesijos metu dalyviai išsamiai aptarė Čekijos energijos balansą ir jo kaitą, Vengrijos pasirinkimus bei energijos efektyvumo, diversifikavimo ir savarankiškumo klausimus.

Čekija vis dar reikšmingai remiasi anglimi, ypač šilumos ir elektros gamyboje, taip pat išlieka priklausoma nuo importuojamos naftos, dujų ir branduolinio kuro. Apskritai apie du trečdalius šalies energijos poreikio patenkinama importu. Vengrijoje ši dalis dar didesnė – apie 85 proc.

Iki karo Ukrainoje Čekija maždaug pusę naftos importuodavo iš Rusijos, o likusi dalis atkeliaudavo iš Kazachstano, Azerbaidžano, JAV ir kitų valstybių. Tiekimas vyko dviem pagrindiniais maršrutais: rytiniu ir vakariniu. Pastarasis – Ingolštato–Kraupio–Litvinovo naftotiekis, sujungtas su Transalpine (TAL) magistrale.

2022 m. pabaigoje nuspręsta didinti vakarinio maršruto pralaidumą, kad jis galėtų pakeisti rytinį. 2023–2024 m. technologiniai pakeitimai buvo įgyvendinti Čekijos, Italijos, Austrijos ir Vokietijos vamzdynuose. Čekijoje darbai kainavo 1,5 mlrd. Čekijos kronų (apie 61,1 mln. eurų) ir buvo finansuoti iš valstybinės bendrovės „MERO“ nuosavų lėšų. Tai sudaro tik nedidelę dalį metinių importuojamos naftos išlaidų, kurios siekia apie 80 mlrd. Čekijos kronų (apie 3,2 mlrd. eurų).

Vien transporto pakeitimų nepakako – reikėjo prisitaikyti ir perdirbimo grandyje. Čekija jau anksčiau turėjo galimybių perdirbti ne rusišką naftą, o iki 2025 m. visiškai nutraukė ryšius su rusiška žaliava. Pagrindiniu tiekėju tapo Azerbaidžanas, o papildomai nafta tiekiama iš Norvegijos, Kazachstano ir Saudo Arabijos. Vis dėlto perdirbimas tapo kiek mažiau efektyvus, o degalų kaina padidėjo.

Anksčiau Čekija apie 90 proc. dujų importuodavo iš Rusijos, o apie 10 proc. – iš Norvegijos per Vokietiją. Skirtingai nei naftos atveju, dujų tiekimo šaltinių kaita nereikalavo didelių infrastruktūros modernizacijų: pagrindinį srautą buvo galima tiesiog apversti, kad dujos tekėtų iš vakarų į rytus.

Diversifikavimo dalimi tapo ir SGD sprendimai: 2022 m. penkeriems metams buvo rezervuotas pajėgumas Eemshaveno SGD terminale Nyderlanduose, vėliau terminas pratęstas. Terminalas teoriškai galėtų patenkinti visą šalies poreikį, tačiau Čekija realiai naudoja tik apie trečdalį rezervuoto pajėgumo, taip patenkinant maždaug trečdalį metinio suvartojimo. Metinės išlaidos skaičiuojamos milijardais Čekijos kronų, o pagrindinė finansinė našta tenka valstybinei bendrovei „CEZ“.

Praėjusiais metais pagrindiniai dujų šaltiniai buvo Norvegija (35 proc.) ir JAV, o SGD iš kitų šaltinių sudarė 15 proc., dar 15 proc. – vadinamasis ES mišrus krepšelis. Šis pokytis prisidėjo prie labiau rinkos principais paremtos tiekimo struktūros ir kainų augimo.

Nors branduolinė energetika dažnai laikoma „vietiniu“ ištekliumi, praktikoje beveik visos šalys branduolinį kurą importuoja. Čekija turi dvi atomines elektrines su šešiais sovietinės konstrukcijos slėginiais vandens reaktoriais: Temelino elektrinėje veikia du VVER‑1000, o Dukovanų elektrinėje – keturi VVER‑440 reaktoriai.

Temelino VVER‑1000 reaktoriai 2000–2010 m. naudojo „Westinghouse“ kurą, tačiau dėl techninių ir finansinių priežasčių 2010 m. buvo grįžta prie „Rosatom“ padalinio „TVEL“ kuro. 2022–2023 m. pasirašytos naujos sutartys su „Westinghouse“, o pirmoji ne rusiško branduolinio kuro siunta į Čekiją atvyko pernai. Kol kas kuras dar nenaudojamas – laukiama Čekijos branduolinės saugos institucijos patvirtinimo. Pagal planus kuro kasetes taip pat tieks Prancūzijos bendrovė „Framatome“.

Vis dėlto išlieka sisteminė problema: Rusija dominuoja ir urano konversijos bei sodrinimo pajėgumuose, todėl visiškas pakeitimas sudėtingas. Tikimasi, kad realūs alternatyvūs sprendimai pilnu mastu atsiras tik pirmoje kito dešimtmečio pusėje.

Kalbant apie Vengriją, 2024 m. daugiau kaip 85 proc. žalios naftos šalis importavo iš Rusijos per „Družbos“ naftotiekį, o likusi dalis daugiausia atkeliaudavo iš Kroatijos ir Kazachstano.

Grupė „MOL“ savo Vengrijos ir Slovakijos naftos perdirbimo gamyklose gali perdirbti iki 30–40 proc. ne rusiškos kilmės naftos. Pasak vadovų, iki 2026 m. pabaigos gamyklos turėtų būti pasirengusios perdirbti 100 proc. ne rusišką žaliavą. Tai rodo, kad situacija iš dalies panaši į Čekijos: diversifikacija įmanoma, tačiau ji gali turėti įtakos sąnaudoms ir efektyvumui.

Slovakijos perdirbimo gamykla „Slovnaft“, taip pat priklausanti grupei „MOL“, jau yra užsitikrinusi alternatyvius tiekimus ir atlikusi technologinius pakeitimus, kad būtų lankstesnė žaliavos mišinyje. Tai svarbu ir dėl tiekimo tęstinumo į Čekiją.

Po to, kai sausį „Družbos“ naftotiekis sustabdė tiekimą, Vengrija šiuo metu gauna tik ne rusišką naftą ir tik iš Kroatijos per „Adria“ naftotiekį, papildomai naudodama strategines atsargas. Tuo pat metu tęsiasi Vengrijos ir Kroatijos ginčas, ar „Adria“ maršrutas gali pilnai aprūpinti ir Vengriją, ir Slovakiją. Be to, kartu su Serbija statomas naujas naftotiekis, kurį planuojama užbaigti 2027 m.

Apie 85 proc. Vengrijos gamtinių dujų šiuo metu taip pat atkeliauja iš Rusijos, po to, kai 2021 m. rugsėjį šalis pasirašė 15 metų trukmės sutartį su „Gazprom“, o kainodara buvo susieta su Europos rinkomis. Vengrija turi dujotiekio jungtis su šešiomis iš septynių kaimyninių valstybių ir neseniai pasirašė susitarimą su Slovėnija.

Vengrija jau dirba siekdama diversifikuoti energijos šaltinius ir mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų. Viena strategijos krypčių – didinti SGD dalį dujų balanse. 2020 m. šalis sudarė šešerių metų pirkimo sutartį su „Shell“ dėl 250 mln. kubinių metrų dujų per metus, apimančią 2021–2027 m. laikotarpį. Tai buvo pirmasis šalies istorijoje ilgalaikis SGD pirkimo susitarimas su Vakarų energetikos bendrove.

Anksčiau bendrovė „MVM“ užsitikrino 1 mlrd. kubinių metrų metinį pajėgumą Krko SGD terminale Kroatijoje 2021–2027 m., o „MET“ rezervavo dar 0,4 mlrd. kubinių metrų. Vengrija taip pat yra išreiškusi interesą po 2026 m. ilgalaike sutartimi užsitikrinti SGD tiekimą iš Kataro, tačiau procesas sulėtėjo po išpuolių, turėjusių įtakos Katarui ir Hormūzo sąsiauriui.

Praėjusiais metais pasirašyta ir daugiau papildomų SGD sutarčių, įskaitant susitarimus su „Shell“, „Chevron“ ir „ENGIE“.

Vengrija turi Paksą atominę elektrinę su keturiais VVER‑440 reaktoriais ir netoli jos stato naują bloką su dviem VVER‑1200 reaktoriais. Šiuo metu kuro tiekimą užtikrina „Rosatom“, tačiau „MVM“ taip pat pasirašė susitarimą su „Westinghouse“ dėl kuro tiekimo. Kaip papildoma diversifikavimo kryptis tiek Vengrijai, tiek Čekijai minimi ir mažieji moduliniai reaktoriai.

Viena svarbiausių Čekijos patirties pamokų Vengrijai – diversifikacija infrastruktūriškai įmanoma, tačiau ji kainuoja. Kita vertus, šios sąnaudos gali būti mažesnės, nei dažnai įsivaizduojama.