Jei be kostiumo dreifuotumėte kosmoso vakuume, trumpos akimirkos iki mirties būtų visiškai tylos persmelktos.
Taip yra todėl, kad kosmose medžiagos tankis per mažas, jog garso banga galėtų keliauti nuo vienos dalelės prie kitos.
Garsas sklinda tada, kai terpėje esančios dalelės stumdo viena kitą ir perduoda energiją. Jai pasiekus mūsų ausis, ima virpėti jautri būgnelio membrana.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kosmoso negalime patirti klausos pojūčiu. Mokslininkai yra radę ne vieną būdą kosminius signalus paversti garsiniais peizažais – keistais, įspūdingais ir net moksliškai vertingais.
Kosmoso tyrinėjimas iš esmės yra signalų vertimas į prasmingą informaciją. Dauguma signalų, kuriuos gauname iš Visatos, priklauso elektromagnetiniam spektrui, o žmogaus rega apima tik palyginti siaurą jo dalį. Kiti signalai gali būti plazmoje sklindančių bangų matavimai arba gravitaciniai raibuliai pačiame erdvėlaikio audinyje.
Taip pat skaitykite:
Tai galima palyginti su informacija, užkoduota radijo bangose ar šviesoje, perduodamoje optiniu kabeliu. Patys signalai mūsų pojūčiams neturi savaiminės prasmės – juos reikia iššifruoti, kitaip tariant, perkelti į mums suprantamą formą.
Astronomijoje didelė dalis duomenų paverčiama vaizdais. Tai puikiai tinka, kai kalbame apie šviesą. Tačiau bangos kosmose sklinda įvairiais būdais, todėl kai kuriais atvejais logiškiau duomenis „išversti“ į garsą.
Vienas iš metodų – tiesiogiai konvertuoti vaizdinę informaciją į garsą: šviesos taškai paverčiami muzikinėmis natomis. Tokiu principu dirba ir „NASA“ duomenų sonifikacijos projektai.
Kitu atveju imami bangų duomenys ir perkeliamas jų dažnis į žmogaus ausiai girdimą diapazoną. Tai gali būti slėgio bangos, sklindančios karštose dujose aplink supermasyvią juodąją skylę, arba plazmos bangos, besitęsiančios palei Žemės magnetinio lauko linijas.
Kiekvienas Saulės sistemos kūnas sukuria savitą garsinį „peizažą“.
Taip pat skaitykite:
Pavyzdžiui, Saulė, jei tik garsas galėtų sklisti kosmosu, būtų tarsi nuolat riaumojantis objektas: jos paviršiuje verda konvekcija, kurioje kylantys ir besileidžiantys srautai yra milžiniški. Mokslininkų skaičiavimais, tokiu atveju Saulę girdėtume kaip pastovų gausmą, siekiantį apie 100 decibelų.
Saturnas ir Jupiteris, turintys sudėtingas žiedų ir palydovų sistemas, generuoja signalus, kurie, paversti garsu, primena šiurpoką, „ateivišką“ muziką.
Pirmieji kosmoso „garsai“ buvo užfiksuoti 1933 metais, kai astronomas Karlas Guthe Jansky sukonstravo besisukantį radioteleskopą, pramintą „Jansky“ karusele. Šis įrenginys buvo skirtas aptikti tam tikro dažnių intervalo radijo bangas.
Pradėjus plaukti duomenims, užfiksuotas nuolatinis foninis šnypštimas. Jansky netrukus nustatė, kad tai ne atsitiktinis triukšmas, o radijo spinduliuotė, sklindanti iš pačios Paukščių Tako galaktikos centro.
Toks duomenų vertimas į garsą nėra vien pramoga (nors ir tai). Tai suteikia kitokį būdą pasiekti ir patirti informaciją, o kartu gali padėti mokslininkams pastebėti smulkias detales, kurios žiūrint vien į vaizdinius duomenis kartais praslysta pro akis.
Pats kosmosas išlieka tylus – taip yra nuo laikų, kai Visata pakankamai išsiplėtė ir išsklaidė ankstyvuoju laikotarpiu ją užpildžiusią plazmą, palikdama tarsi „suakmenėjusias“ garso bangas galaktikų pasiskirstyme.
Tačiau pasitelkę technologinius triukus galime „atverti ausis“ kosmosui ir patirti erdvėlaikį visiškai nauju būdu.
