Realusis darbo užmokestis ES per penkerius metus smuko 3 proc., o Lietuvoje fiksuotas 20 proc. augimas
Nuo 2020 metų iki 2025 metų vidutinis valandinis bruto atlygis Europos Sąjungoje didėjo nuo 21,5 euro iki 26,2 euro, tačiau kainų šuolis šį augimą daug kur suvalgė. Eurostato duomenų pagrindu apskaičiuota, kad per penkerius metus realusis darbo užmokesčio pokytis ES vidutiniškai buvo neigiamas ir siekė apie minus 3 proc.
Tai reiškia paprastą dalyką: nors algalapiuose skaičiai didėjo, už tą patį uždarbį vidutiniškai buvo galima nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų. Per tą patį laikotarpį vartotojų kainos ES bendrai paaugo apie 25,6 proc., todėl nemažai namų ūkių susidūrė su mažesne perkamosios galios atsarga kasdienėms išlaidoms.
Kur atlyginimai aplenkė kainas?
Iš 30 vertintų Europos valstybių realusis darbo užmokestis mažėjo 12-oje, o augo 18-oje. Ryškiausias laimėtojas buvo Bulgarija, kur realios algos per 2020–2025 metų laikotarpį paaugo apie 37,4 proc., o vienas iš pokytį lydėjusių veiksnių buvo griežtesnis minimalios algos nustatymo modelis.
Daugiau nei 20 proc. realų augimą fiksavo ir Serbija, Kroatija bei Lietuva, o prie sparčiau augusių šalių taip pat priskiriamos Rumunija, Vengrija ir Lenkija. Bendras dėsningumas aiškus: realus augimas dažniau buvo matomas ne euro zonoje buvusiose arba mažesnių atlyginimų bazę turėjusiose šalyse, kur lengviau pasiekti didesnius procentinius šuolius.
Didžiosios ekonomikos nusivylė
Tarp keturių didžiausių ES ekonomikų realusis darbo užmokestis per penkerius metus traukėsi visose. Didžiausias kritimas fiksuotas Italijoje, kur realios algos sumažėjo apie 9,2 proc., Ispanijoje jos krito apie 5,9 proc., o Vokietijoje ir Prancūzijoje nuosmukis buvo artimas ES vidurkiui.
Skirtumus tarp šalių sustiprina ir tai, kad pateikiami bruto, o ne atlyginimai į rankas. Net jei realus bruto darbo užmokestis kyla, galutinis namų ūkių pajamų efektas priklauso nuo mokesčių ir socialinių įmokų pokyčių, todėl skirtingose šalyse rezultatas gyventojams gali būti nevienodas.
Kodėl Rytai kyla greičiau?
Ekonomistai šį reiškinį dažnai aiškina pasivijimo efektu: šalims, kuriose atlyginimai istoriškai mažesni, paprasčiau demonstruoti didesnį procentinį augimą. Pavyzdžiui, Bulgarijoje valandinis atlygis išaugo nuo 5,7 euro 2020 metais iki 10,5 euro 2025 metais, o tokio šuolio procentinė išraiška gerokai didesnė nei panašus nominalus prieaugis aukštų atlyginimų ekonomikose.
Kartu svarbu nepamiršti, kad didelis nominalus atlyginimų augimas nebūtinai reiškia gerovės šuolį, jei tuo pat metu infliacija taip pat labai didelė. Kai kuriose šalyse atlyginimų didėjimas viršijo 60 proc., tačiau aukšta infliacija vis tiek paliko tik ribotą realų pagerėjimą.
Kur Europoje moka daugiausia?
Net ir sparčiai augant algoms, absoliutūs atlyginimų lygiai Europoje išlieka labai nevienodi. 2025 metais mažiausias valandinis bruto atlygis buvo Bulgarijoje, apie 10,5 euro, o didžiausias Liuksemburge, apie 49,7 euro, todėl atotrūkis tarp šalių išlieka milžiniškas.
Bendra tendencija nesikeičia: Šiaurės ir Vakarų Europoje atlyginimai dažniausiai didesni, o Rytų Europoje mažesni, nors pastarosios dalies šalys kai kuriais atvejais auga sparčiau. Tarp didžiųjų ekonomikų taip pat matomi ryškūs skirtumai: 2025 metais Vokietijoje valandinis bruto atlygis buvo apie 34,5 euro, o Ispanijoje apie 19,5 euro.
Artimiausiais metais realių atlyginimų kryptis priklausys nuo infliacijos dinamikos, produktyvumo augimo ir darbo rinkos įtampos. Svarbus ir viešosios politikos vaidmuo: minimalios algos formulės, kolektyvinės derybos bei mokesčių sprendimai gali lemti, ar nominalus augimas virs apčiuopiamu gyvenimo lygio gerėjimu.
