Irano Evino kalėjimo realybė iš vidaus: buvęs įkaitas papasakojo, kaip laužoma žmogaus psichika
Prancūzijos pilietis Louis Arnaud po beveik dvejų metų Irane pagaliau prabilo apie Teherane esantį Evino kalėjimą, kuris tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ne kartą įvardytas kaip vieta, kur taikomas kankinimas ir psichologinis smurtas. Vyras sako, kad net ir išėjęs į laisvę jis vis dar gyvena su ten patirtų dienų prisiminimais.
Louis Arnaud buvo sulaikytas 2022 metų rugsėjo 28 dieną, kai, pasak jo paties, keliavo po regioną. Iranas jam metė kaltinimus, susijusius su tuo metu šalyje kilusiais masiniais protestais po Mahsos Amini mirties policijos areštinėje, o pats prancūzas tvirtino esąs nekaltas.
Kas vyksta už uždarų durų?
Interviu „Euronews“ Louis Arnaud Evino kalėjimą apibūdino kaip „blogio lindynę“, akcentuodamas sąlygas 209-ajame bloke, kuriame, kaip teigiama, laikomi politiniai ir užsienio kaliniai. Pasak jo, žmonės grūdami į kamerų patalpas be langų, o šviesa neišjungiama ištisą parą.
„Šviesa panaikina bet kokį laiko pojūtį, nuolat tikrina tavo kūną. Kameroje nėra nieko, ji visiškai tuščia: valgai, gyveni ir miegi ant grindų“, – sakė Louis Arnaud.
Jis pasakojo, kad pasivaikščioti kaliniai esą būdavo išvedami retai, o bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu priklausė nuo prižiūrėtojų valios. Anot jo, tokia rutina kuria nuolatinį nesaugumo jausmą ir stiprina spaudimą, kurio tikslas gali būti priversti žmogų prisipažinti dėl tariamo šnipinėjimo.
Protestai ir įkaitų diplomatija
Evino kalėjimas išlieka vienu ryškiausių Irano represinės sistemos simbolių: čia, įvairių tyrimų duomenimis, laikomi disidentai, žurnalistai, aktyvistai bei užsieniečiai. Vakarų valstybės ne kartą yra kaltinusios Iraną praktikuojant vadinamąją įkaitų diplomatiją, kai sulaikymai naudojami deryboms ar politiniam spaudimui.
Louis Arnaud teigė, kad kalėjime apie padėtį šalyje kaliniai sužinodavo fragmentiškai, dažniausiai iš naujai atvežtų žmonių. Jis priminė, jog po 2022 metų protestų Irane įtampa niekur nedingo, o žmogaus teisių gynėjai ir toliau fiksuoja plačias represijas, masinius sulaikymus bei griežtas bausmes demonstrantams.
Išlikimas ir ryšys su kitais
Louis Arnaud pasakojo, kad su kitais kaliniais jis beveik nesusitikdavo, tačiau vienas epizodas įstrigo ilgam. Paskutinę naktį, perkeltas į kitą kamerą, jis esą ant sienos rado įbrėžtą prancūzų poeto Gérardo de Nervalio eilių fragmentą ir suprato, kad tai galėjo palikti kita Prancūzijos pilietė Cécile Kohler.
„Supratau, kad ji turėjo gelbėtis literatūra ir poezija. Tai buvo labai stipru, tarsi tas tekstas būtų paliktas tam, kad atsivertų vartai“, – sakė Louis Arnaud.
Vyras taip pat pristatė savo knygoje aprašytą vadinamąjį vidinės rezistencijos principą: net būdamas sukaustytas, žmogus gali atsisakyti nuolankumo ir išlikti orus. Pasak jo, būtent toks požiūrio lūžis padėjo išgyventi ir vėliau grįžti į gyvenimą, kuris, anot prancūzo, po kalėjimo negrįžtamai pasikeitė.
Kalbėdamas apie ryšį su Irane likusiais žmonėmis, Louis Arnaud pabrėžė, kad informacija šalyje griežtai kontroliuojama, o už įrašus socialiniuose tinkluose žmonėms gali grėsti itin griežtos bausmės. Dėl to, pasak jo, jis vengia klausinėti buvusių kalinių apie jautrius politinius įvykius ir stengiasi palaikyti tik žmogišką ryšį.
Evino kalėjimas tarptautinėje darbotvarkėje išlieka kaip vienas kertinių žmogaus teisių pažeidimų Irane taškų. Ekspertai pabrėžia, kad tokie liudijimai yra svarbūs ne tik asmeninei istorijai, bet ir tam, kad būtų dokumentuojami galimi sisteminiai pažeidimai bei didinamas spaudimas dėl kalinių apsaugos ir skaidresnių procesų.
