Venesuela sėdi ant didžiausių patvirtintų naftos atsargų pasaulyje – daugiau kaip 300 mlrd. barelių. Tačiau šalis išgauna tik nedidelę šio potencialo dalį ir išlieka giliai nuskurdusi. Naujas šimtmečiui sudarytas naftos sandoris su Jungtinėmis Valstijomis žada tai pakeisti, bet kartu kelia grėsmę šalies suverenitetui.
Pagal susitarimą Vašingtonas įgyja faktinę daugumos kontrolę daugiau kaip 65 mlrd. barelių Venesuelos naftos atsargų. JAV prezidentas tai pristato kaip „didžiausią naftos sandorį istorijoje“, kuris esą nekainuos Amerikos mokesčių mokėtojams ir padvigubins JAV rezervus.
Venesuelos visuomenės šokas ir nepasitikėjimas
Sandoris sudarytas po dramatiškų politinių įvykių: sausį JAV pajėgos suėmė ilgametį lyderį Nicolasą Maduro, o jo įpėdine paskelbta laikinoji prezidentė Delcy Rodriguez rugpjūtį pasirašė šimtmečio koncesiją.
Venesuelos žurnalistas Oscaras Schlenkeris pasakoja, kad visuomenė ir žiniasklaida sutrikusios, nes „moderniais laikais beprecedentė situacija, kai viena valstybė faktiškai valdo kitos naftos rezervus“.
Šalyje išlieka gilus nepasitikėjimas naftos politika. Venezueliečiai prisimena, kaip Hugo Chavezo ir Nicolaso Maduro vyriausybės sudarė netransparentius sandorius su Kuba, Kinija ir Rusija, o milžiniškos pajamos neatsispindėjo žmonių gyvenime.
Situaciją apsunkino dvigubas žemės drebėjimas birželį, sutrikdęs infrastruktūrą ir dar labiau pabloginęs kasdienybę, kurioje dažni elektros tiekimo sutrikimai ir infliacija.
Ekspertai: nuo pažadų iki rizikų
Chatham House Lotynų Amerikos programos direktorius Christopheris Sabatini vadina susitarimą ir neokolonializmu, ir politiniu manevru. Jo teigimu, JAV valstybei teks investuoti šimtus milijardų eurų į atokius, konfliktais paženklintus naftos laukus, elektros tinklus ir apsaugą.
Ekspertas pabrėžia, kad tai ilgai neduos žadėto pigesnio kuro, o sutarties finansinė struktūra – kai JAV parduoda naftą, o tik dalį pelno perduoda Karakasei po amerikiečių audito – yra „visiškai netransparenti“.
Politinis paradoksas dar ryškesnis: chavizmo judėjimas gimė iš išteklių nacionalizmo, o dabar jo įpėdinė Delcy Rodriguez perduoda „karūnos brangenybes“ anksčiau pagrindiniam priešui vadintoms Jungtinėms Valstijoms.
Ką reikštų sėkmė Venesuelai?
Pasak Sabatini, kad sandoris būtų naudingas venesueliečiams, per artimiausius 20 metų turėtų įvykti keli dalykai: reali demokratinė tranzicija, stabili teisinė aplinka ir tai, kad naftos pajamos būtų nukreiptos ne tik į naftos sektorių, bet ir į švietimą, sveikatos apsaugą, pramonę bei žemės ūkį.
Istorija rodo, kad vien iškastinių išteklių pagrindu gyvenantys kraštai dažniausiai nepasiekia plataus klestėjimo. Tokios šalys kaip Nyderlandai ar Jungtinė Karalystė sukūrė specialius fondus ir diversifikavo ekonomikas, tačiau Venesuelei tai būtų ypatingai sunku, nes kontrolė faktiškai atiduota užsienio valstybei.
Venesuela šiandien – turbūt „turtingiausia vargšė“ pasaulio valstybė. Ar šimtmečio naftos sandoris taps bilietu į atsigavimą, ar dar viena praleista proga, paaiškės tik tada, kai paaiškės, kas iš tiesų laimi iš šių milžiniškų išteklių.
