Pusę amžiaus JAV doleris buvo ne tik pagrindinė atsiskaitymo valiuta, bet ir tylus pasaulio naftos rinkos valdovas. Šiandien vis dažniau klausiama, ar petrodolerio sistema nepasiekė lūžio taško, o įtampos Persijos įlankoje tik pagilina abejones dėl jos ateities.
Dabartinis Irano ir JAV konfliktas rodo, kad didžiausia grėsmė Amerikos galiai kyla ne iš raketų, o iš finansinių ir energetinių svertų. Kontroliuodamas sąsiaurį, kuriuo kasdien keliauja apie 20 proc. pasaulio naftos, Iranas spaudžia ne tik žaliavų rinkas, bet ir dolerio statusą.
Kaip gimė petrodolerio sistema?
Po Antrojo pasaulinio karo pagal Bretton Woods susitarimą doleris tapo pagrindine pasaulio atsargų valiuta, o iki 1971 metų buvo tiesiogiai susietas su aukso atsargomis. Tai suteikė pasitikėjimo Amerikos valiuta ir leido ją naudoti kaip tarptautinių atsiskaitymų pagrindą.
1973 metų naftos embargas atskleidė Vakarų priklausomybę nuo Artimųjų Rytų naftos. Siekdama apsaugoti savo ekonomiką, JAV su Saudo Arabija sudarė sandorį: karinę apsaugą mainais į įsipareigojimą naftą pardavinėti tik doleriais. Vėliau prie šios tvarkos prisijungė ir kitos Persijos įlankos valstybės.
Taip gimė petrodolerio sistema – visi, norintys pirkti naftą, privalo turėti dolerių. Naftą eksportuojančios šalys gautus dolerius investavo į JAV obligacijas ir įmones, sukurdamos vadinamąjį „dolerio ciklą“, kuris dešimtmečiais finansavo milžiniškus Amerikos biudžeto deficitus.
Iranas, sąsiauris ir atramos taško paieškos
Ši sistema ėmė braškėti, kai JAV vis dažniau pasitelkė finansines sankcijas kaip geopolitinį ginklą. Rusija, Iranas, Venesuela ir kitos šalys, rizikuojančios būti atjungtos nuo dolerio, pradėjo ieškoti alternatyvų atsiskaitymams energetikos prekyboje.
Teheranas turi vieną išskirtinį svertą – siaurą jūrų kelią, per kurį išplaukia didelė dalis Persijos įlankos naftos. Ribodamas laivybą ir selektyviai įsileisdamas tanklaivius, kurie atsiskaito Kinijos juaniais ar kriptovaliutomis, Iranas siunčia signalą: nafta nebūtinai turi būti perkama doleriais.
Tokie žingsniai paskatino diskusijas dėl vadinamosios dedolerizacijos. BRICS šalys intensyvina tarpusavio prekybą nacionalinėmis valiutomis, o dalis Persijos įlankos valstybių plečia energetinius ir gynybinius ryšius su Kinija.
Ilgalaikės pasekmės JAV ir pasauliui
Jei vis daugiau naftos sandorių bus vykdoma ne doleriais, mažės užsienio šalių poreikis laikyti JAV valstybės obligacijas. Tai gali reikšti aukštesnes palūkanų normas JAV, brangesnį skolinimąsi ir didesnį spaudimą biudžetui.
Tuo pačiu dolerio silpnėjimas kaip vienintelės atsargų valiutos gali paskatinti centrinius bankus dar labiau diversifikuoti rezervus – didinti aukso dalį, kaupti juanius ar kitas stambias valiutas. Tokios tendencijos jau fiksuojamos pastaraisiais metais, ypač po plataus masto sankcijų Rusijai.
Vartotojams tai reikštų, kad dolerio statuso silpnėjimas ilgainiui gali atsiliepti degalų kainoms, importuojamų prekių brangimui ir didesniam kainų svyravimui. Tuo tarpu investuotojai vis dažniau kalba apie būtinybę diversifikuoti turto klases ir valiutas bei atidžiau vertinti geopolitinę riziką.
Petrodolerio eros pabaiga, jei ji įvyks, greičiausiai bus ne staigus lūžis, o ilgas procesas. Tačiau dabartinė įtampa Persijos įlankoje ir Irano veiksmai rodo, kad šis procesas jau prasidėjo, o pasaulio finansų architektūra pamažu persitvarko.
