Erdvėlaikio audinio iškreipimas jau seniai yra vienas didžiausių mokslo ir fantastikos pasaulių troškimų. Pastarąjį šimtmetį fizikai kūrė teorijas, siekdami paaiškinti giliausias Visatos paslaptis, o mokslo pažanga vienaip ar kitaip palietė kiekvieną žmogų planetoje.

Kas būtų, jei mokslas iš tiesų leistų deformuoti patį erdvėlaikį? Riba tarp to, ką matome ekranuose, ir to, kas gimsta laboratorijose, tampa vis mažiau aiški.

Mokslo fantastika ne kartą „pataikė“ į ateitį. Serialo „Žvaigždžių kelionės“ („Star Trek“) herojai turėjo delninį prietaisą, galintį akimirksniu diagnozuoti ligas. Šiandien egzistuoja oficialiai patvirtintos išmaniųjų telefonų programėlės, kurios gali padėti aptikti odos vėžį ar stebėti širdies ritmą.

Panašių sutapimų gausu ir literatūroje. Jules’is Verne’as 1865 m. romane Nuo Žemės į Mėnulį svarstė, kad aliumininė kapsulė galėtų būti paleista iš Floridos, o jos keleiviai patirtų nesvarumą. Kaip vėliau paaiškėjo, dalis šių idėjų stebėtinai priartėjo prie realybės.

„Warp“ variklio svajonė, išpopuliarinta filmų ir serialų, jau dešimtmečius neduoda ramybės mokslininkams. Tuo pat metu fizikai ir inžinieriai vis daugiau dėmesio skiria energijos dalelėms, jų sąveikoms ir būdams, kaip efektyviau išgauti bei panaudoti energiją kasdieniams poreikiams.

Naujausi darbai rodo, kad mokslinės idėjos, įkvėptos kino, kartais gali tapti ir realiais tyrimų objektais. Apie tai kalbama moksliniame straipsnyje Introducing physical warp drives, publikuotame „IOP Science“. Jame autoriai, įkvėpti „Žvaigždžių kelionių“ ir kitų kūrinių, siūlo naują požiūrį į teorinius „warp“ tipo variklius.

Šio darbo autoriai Alexey’us Bobrickas ir Gianni Martire pateikė svarbų matematinį argumentą, galintį pakeisti ankstesnes prielaidas. 1994 m. pasiūlytas vadinamasis Alcubierre’o variklis turėjo esminę problemą: jam reikėjo „egzotinės materijos“ su neigiama mase. Kadangi neigiama masė realybėje nėra patvirtinta, ši idėja ilgą laiką buvo laikoma labiau teorine nei praktiška.

Vis dėlto mokslininkai teigia radę kitą interpretaciją: „warp“ variklį galima įsivaizduoti kaip tam tikrą įprastos medžiagos „apvalkalą“. Toks apvalkalas, jų manymu, galėtų veikti panašiai kaip itin masyvus objektas, judantis erdvėje konkrečiomis sąlygomis.

Tyrėjai taip pat nurodo, kad pakeitus „warp burbulo“ formą – padarius jį plokštesnį ir platesnį – energijos poreikis galėtų reikšmingai sumažėti. Tai, bent teoriškai, priartintų koncepciją prie realistiškesnių energijos mastelių.

Tačiau yra svarbus apribojimas: siūlomos konstrukcijos remiasi įprastomis medžiagomis, todėl, kaip teigiama, šiuo metu jos būtų ribojamos posviesiniu greičiu, t. y. mažesniu nei šviesos greitis. Kitaip tariant, tai nebūtų kelionės „greičiau už šviesą“ sprendimas.

Norint viršyti šviesos greitį, vis dar reikėtų tos pačios sunkiai pasiekiamos „egzotinės materijos“. Vis dėlto net ir „lėtesnis“ „warp“ principu paremtas sprendimas, jei kada nors būtų įgyvendintas, teoriškai galėtų sumažinti laiką, reikalingą energijai ar kroviniams perkelti per milžiniškus atstumus.