Irano užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad šalis žinojo apie JAV ir Izraelio ketinimus smogti, tačiau vis tiek nusprendė tęsti derybas. Toks pareiškimas atskleidžia sudėtingą ir prieštaringą situaciją, kurioje kariniai veiksmai persipynė su dar vykstančiu diplomatiniu procesu.
Oficialiame ministerijos pranešime pabrėžiama, kad atakos įvyko „tuo metu, kai Iranas ir Jungtinės Valstijos buvo diplomatinio proceso viduryje“. Teheranas taip pat pripažino, kad jam buvo žinomi Vašingtono ir Tel Avivo „ketinimai“ imtis karinių veiksmų, tačiau, nepaisant to, Iranas pasirinko dalyvauti derybose.
Šis pareiškimas gali būti vertinamas kaip bandymas parodyti, kad Iranas siekė diplomatinio sprendimo ir neatsisakė dialogo net esant akivaizdžiai įtampai. Kartu tai netiesiogiai siunčia žinią, jog smūgis buvo suduotas ne po derybų žlugimo, o joms dar vykstant.
Ženeva be proveržio
Trečiasis netiesioginių branduolinių derybų raundas tarp Irano ir JAV vyko vasario 26 dieną Ženevoje. Kaip ir ankstesni susitikimai, jis baigėsi be aiškaus proveržio. Nepaisant tarpininkų pastangų, šalys nesugebėjo pasiekti esminio susitarimo dėl branduolinės programos ribojimų, urano sodrinimo ar tarptautinių patikrinimų mechanizmų.
Tai ne pirmas kartas, kai dialogas įstringa. Praėjusių metų gegužę Iranas ir JAV surengė penkis derybų raundus, kurie taip pat nedavė konkrečių rezultatų. Šeštasis raundas, planuotas 2025 m. birželį, buvo atšauktas po to, kai Izraelis surengė netikėtus smūgius Irano teritorijoje.
Būtent tie smūgiai išprovokavo 12 dienų konfliktą, per kurį JAV atakavo tris pagrindinius Irano branduolinius objektus. Šis epizodas dar labiau padidino abipusį nepasitikėjimą ir apsunkino galimybes sugrįžti prie konstruktyvaus dialogo.
Diplomatinė aklavietė ar sąmoningas vilkinimas?
Iš JAV ir Izraelio pusės ilgą laiką buvo reiškiamas įsitikinimas, kad Iranas gali vilkinti derybas, tuo pat metu stiprindamas savo branduolinius pajėgumus. Teheranas, savo ruožtu, teigia, kad jo programa skirta tik taikiems tikslams, o karinės grėsmės retorika – politinio spaudimo priemonė.
Faktas, kad derybos vyko net ir esant aiškioms grėsmėms dėl galimų smūgių, rodo, jog abi pusės galėjo suvokti situacijos trapumą. Tačiau tuo pat metu tai atskleidžia ir gilų pasitikėjimo trūkumą – net ir kalbantis nebuvo užtikrinta, kad diplomatinis procesas nebus nutrauktas jėga.
Platesnės pasekmės
Irano teiginys, kad jis žinojo apie galimus išpuolius, bet vis tiek tęsė dialogą, gali tapti svarbiu argumentu tarptautinėje arenoje. Teheranas gali siekti parodyti save kaip konstruktyvią pusę, kuri neatsisakė derybų net esant grėsmei.
Tuo tarpu JAV ir Izraelis savo veiksmus grindžia būtinybe užkirsti kelią branduolinei grėsmei ir apsaugoti regioninį saugumą. Tačiau faktas, kad smūgiai suduoti vykstant diplomatinėms pastangoms, neišvengiamai kelia klausimų dėl pasitikėjimo ateities susitarimais.
Šiuo metu lieka neaišku, ar diplomatinis kanalas bus galutinai uždarytas, ar po naujos eskalacijos vis dėlto bus mėginama grįžti prie derybų stalo. Tačiau akivaizdu, kad kiekvienas nutrūkęs raundas ir kiekvienas karinis smūgis dar labiau gilina atotrūkį tarp dviejų šalių, kurių santykiai jau daugelį metų balansuoja ant atviro konflikto ribos.
