Šeši iš dešimties Europos mokėjimų vykdomi per JAV valdomą infrastruktūrą – tokią kaip „Visa“, „Mastercard“ ir „PayPal“. Briuselis siekia tai pakeisti skaitmeniniu euru – ambicingiausiu savo sumanymu mokėjimų srityje.

Europos Sąjungos priklausomybė nuo užsienio mokėjimų schemų dabartinėje prekybos karų, sankcijų ir geopolitinės fragmentacijos epochoje tampa vis mažiau pakeliama.

Europa renkasi dviejų krypčių strategiją: viešąją iniciatyvą – skaitmeninį eurą, centrinio banko skaitmeninę valiutą, kurią leistų Europos Centrinis Bankas (ECB), ir privačią iniciatyvą – sąskaitos‑į‑sąskaitą (angl. account‑to‑account) mokėjimų tinklus, tokius kaip Wero, kuriuos remia didieji Europos bankai.

ECB planuoja išleisti skaitmeninius grynuosius pinigus, kurie būtų tiesioginis reikalavimas centriniam bankui, o ne komerciniam bankui. Skaitmeninis euras nesvyruotų kaip „Bitcoin“, nebūtų apdorojamas per JAV infrastruktūrą kaip debeto kortelė ir, skirtingai nuo stabilkoinų, turėtų teisėtos mokėjimo priemonės statusą.

Eurosistema ketina 2026 m. pakviesti Europos mokėjimo paslaugų teikėjus pareikšti susidomėjimą dalyvauti skaitmeninio euro pilotiniame projekte, kuris numatytas 2027 m. antroje pusėje. Ši iniciatyva seka po ECB Valdančiosios tarybos sprendimo judėti projekto įgyvendinimo link, tačiau galutinis sprendimas dėl skaitmeninio euro išleidimo priklausys nuo atitinkamos ES teisės aktų bazės priėmimo. 12 mėnesių truksiantis pilotas leis įvertinti techninį ir operacinį pasirengimą vykdant kontroliuojamus sandorius, atkartojančius numatytą dizainą, tačiau neturinčius teisėtos mokėjimo priemonės statuso.

Teisėkūros aklavietė

Europos Komisija skaitmeninio euro reglamento projektą pateikė 2023 m. birželį. Praėjus beveik trejiems metams, Europos Parlamentas vis dar nėra priėmęs savo derybinės pozicijos. Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas (ECON) jau kelis kartus blokavo esmines pataisas, tarp jų – nuostatą, kad skaitmeninis euras pilnai veiktų internetu ir tik papildomai turėtų neprisijungimo (angl. offline) režimą.

Europos liaudies partijos (EPP) frakcija, kuriai priklauso šio teisės akto pranešėjas Fernando Navarrete Rojas, spaudžiama bankų lobistų, siekiančių išvengti savo vaidmens mažėjimo, stumia siauresnį „pirmiausia neprisijungus“ (angl. offline‑first) dizainą.

Gegužę 2026 m. svarstoma galimybė klausimą perkelti tiesiai į plenarinę sesiją. Jei ECON komitetas ir toliau liks užstrigęs, Europos Parlamento nariai galėtų balsuoti dėl derybų mandato tiesiogiai plenariniame posėdyje, apeidami komitetų etapą.

Įtampa didelė. Be Parlamento mandato negalės prasidėti trišalės derybos. Be jų nebus priimtas įstatymas, o be įstatymo ECB Valdančioji taryba negalės išleisti nė vieno skaitmeninio euro.

Bloga diagnozė – neveiksmingi sprendimai

CEPS ir „Real Instituto Elcano“ vyresnioji mokslinė bendradarbė Judith Arnal nuogąstauja, kaip Briuselis apibrėžia problemą.

„Šiek tiek bijau dabartinės pasakojimo krypties, kurią girdžiu Europos Parlamente“, – sako ji. Pasak Arnal, institucijos „sumeta į vieną krepšį „Visa“, „Mastercard“, „Apple Pay“, „Google Pay“, „Microsoft“ ir panašias sistemas“.

Mažmeninių mokėjimų ekosistema, ji aiškina, susideda iš skirtingų sluoksnių. „Visa“ ir „Mastercard“ dominuoja schemų sluoksnyje – tai yra taisyklės ir pagrindiniai funkciniai bėgiai. Tačiau apdorojimo ir atsiskaitymų priėmimo srityje „mes iš esmės remiamės tik ES kilmės įmonėmis. Tad čia priklausomybės nėra.“ Tuo tarpu „Apple Pay“ ir „Google Pay“ yra tarsi skaitmeniniai „konteineriai“: patogūs, bet ne keliantys grėsmę suverenitetui. „Tai, ką sukuria „Apple Pay“, yra galimos konkurencijos problemos. Tai kitokio pobūdžio klausimai, ir jų nereikėtų suplakti į vieną, nes bloga diagnozė lems blogus vaistus.“

Dar labiau ją neramina „retorika, tampanti tarsi antivokiškų ar antijavinių įmonių kampanija, kurioje Trumpo administracija suplakama su privačiomis bendrovėmis“. Viena yra geopolitiniai ginčai, sako ji, o visai kas kita – „tiesiog atjungti 27 valstybes nares nuo „Visa“ ir „Mastercard“ mokėjimų schemų“.

Privatus sektorius jau juda

Wero – visos Europos skaitmeninė piniginė, kurią remia European Payments Initiative (EPI) – jau veikia Prancūzijoje, Vokietijoje ir Belgijoje, o sudaromos sąveikos sutartys plečia tinklą visoje Europoje. EPI strategijos vadovas Ludovic Francesconi aiškiai apibūdina ir iniciatyvos ambicijas, ir jos ribas.

„Europa yra atvira ekonomika, o tarptautinės schemos šiandien sudaro šešis iš dešimties sandorių, ypač tarptautinių mokėjimų srityje“, – teigia jis. „Mūsų tikslas – atkurti pusiausvyrą ir pasiūlyti alternatyvą. Stiprus europietiškas sprendimas didina konkurenciją, stiprina atsparumą ir suteikia bankams bei prekybininkams daugiau pasirinkimo.“

Kalbėdamas apie skaitmeninį eurą, Francesconi laikosi atsargiai optimistinės pozicijos: „Tikime, kad bendradarbiavimas yra esminis, tačiau skaitmeninio euro paskirtis, be jo piniginės funkcijos, dar nėra visiškai apibrėžta. Kai tai bus aiškiau, galėsime tartis dėl geriausių būdų integruoti skaitmeninį eurą į mūsų piniginę.“

Jo piešiama vizija – viešojo ir privataus sektorių partnerystė: „Europa bus stipriausia, jei viešosios ir privačios iniciatyvos bus kuriamos taip, kad viena kitą papildytų ir sustiprintų, o ne veiktų lygiagrečiai ar dubliuotųsi.“

Sėkmės sąlygos – itin griežtos

Arnal išskiria keturias būtinas sąlygas bet kuriai europietiškai mokėjimų alternatyvai: prekybininkams ji turi būti pigesnė už korteles; vartotojams – ne mažiau patogi nei vieno paspaudimo atsiskaitymas; sukčiavimo rizika, kuri didėja, kai naudojami momentiniai mokėjimai (nes „kai operacija akimirksniu įvykdyta, procesas užbaigtas, taškas“), turi būti efektyviai valdoma; be to, būtinos patikimos ginčų nagrinėjimo ir kompensavimo procedūros.

„Šios iniciatyvos gali nueiti labai toli“, – sako ji. „Tačiau jos vis dar turi atitikti papildomus reikalavimus, o jų įgyvendinimas nėra pigus.“

Vis dėlto ji įžvelgia ir netikėtą privalumą. Politinis pagreitis, kurį suteikė skaitmeninio euro projektas, spartino privataus sektoriaus sprendimus. „Nesu tikra, ar, jei skaitmeninis euras nebūtų atsidūręs ant stalo, bankų sektorius taip greitai judėtų link šių sąveikumo susitarimų“, – teigia Arnal. „Politinė skaitmeninio euro iniciatyvos impulsija privertė bankų sektorių ryžtingiau judėti pirmyn srityse, kurios anksčiau techniškai atrodė sudėtingesnės.“

Europos siekis užsitikrinti mokėjimų suverenitetą yra realus, būtinas ir gerokai pavėluotas. Tačiau skaitmeninis euras nėra stebuklingas sprendimas. Jis neveiks tarptautiniu mastu, netinkamai suprojektuotas galėtų destabilizuoti bankų indėlius ir šiuo metu tebėra susietas su teisėkūros kliūtimis.

Gali būti, kad ryškėja veiksmingesnė kryptis: sluoksniuota ekosistema, kurioje Wero aptarnauja vidaus ir tarpvalstybinius Europos sandorius, „Visa“ ir „Mastercard“ išlaiko tarptautinių atsiskaitymų vaidmenį, o skaitmeninis euras veikia kaip viešasis rinkos saugiklis, paremtas ECB balansu.