ISM rektoriaus Daliaus Misiūno teigimu, Lietuva turi išnaudoti savo intelektinį kapitalą ir regionų galimybes, kad įveiktų mažėjančios demografijos iššūkius, augančią saugumo įtampą bei taptų aukštos pridėtinės vertės ekonomika. 

„Tam, kad Lietuvos potencialas būtų atrakintas, reikia stipraus švietimo, valstybės atsparumo ir aiškios savimonės“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo D. Misiūnas. 

„Darbo jėga, šiandien esanti rinkoje – jeigu mes norime didinti pridėtinę vertę mūsų ekonomikoje – turės įgyti naujų kompetencijų ir tam reikia turėti sistemą, jau ne tik sukoncentruotą į kelis labai išreikštus centrus, bet paskleistą per visą Lietuvą nes viena iš įžvalgų tyrime ir buvo apie tai, kaip sustiprinti savivaldybes, kaip sustiprinti regionus“, – dėstė jis. 

Savo ruožtu ILTE vadovas Dainius Vilčinskas pabrėžia, kad naujoms technologijoms ir investicijoms regionuose būtinas finansavimas, infrastruktūra bei lyderystė.

„Savivaldybių problema yra ta, kad jos nesugeba prisitraukti jaunų specialistų – pirmiausia viešųjų paslaugų teikimui: policininkų, mokytojų, gydytojų, o tada jau ir kompetentingų darbuotojų, kurie norėtų ten gyventi. Dėl to su savivalda jau pradėjome kalbėti apie savivaldos būsto koncepciją – kaip savivaldybės galėtų statyti naujus vienbučius ar daugiabučius ir pasiūlyti jauniems žmonėms į juos keltis gyventi už prieinamą kainą“, – kalbėjo jis. 

– Kas yra svarbiausia, pone Misiūnai? Tokie trys šio tyrimo grynuoliai?

– D. Misiūnas: Tam, kad Lietuvos potencialas būtų atrakintas, yra trys kertinės sąlygos: švietimas, atsparumas ir savimonė. Tas tyrimas buvo kitoks. Šalia to, kad jis buvo gyvas, tai yra rėmėsi lyderių iš įvairių sektorių įžvalgomis, ir šalia to, kad jis buvo atliktas „wargamingo“ principu – tokio tipo tyrimas buvo atliktas pirmą kartą. Jis nevirto dar vienu planu arba kalėdiniu sąrašu, ko mes norime. Jis iškėlė nepatogias įtampas, apie jas buvo diskutuojama ir, kaip išvada, paaiškėjo, kas yra tos esminės sąlygos, kad jeigu mes neturėsime stipraus švietimo, jeigu mes neturėsime atsparumo – ir ypač čia kalbu apie valstybės atsparumą per jos viešąjį sektorių – ir jeigu mes nesusitarsime su savimi dėl to, kas mes esame ir kas nesame, tai yra savimonės, tai kalbėti apie potencialo atrakinimą bus labai sunku. 

– O kam šio tyrimo reikia ILTEI?

– D. Vilčinskas: ILTEI to reikia tam, kad, kaip plėtros bankas, žinotų, kur kreipti savo resursus, nes tų finansinių išteklių, panašu, kad mes galime mobilizuoti nemažai. Kalbame apie šešis milijardus eurų per ketverius metus. Klausimas – kaip tuos pinigus panaudoti efektyviai? Galima juos barstyti po visą ekonomiką ir netikslingai – ir smulkiajam verslui, ir žemės ūkiui, kažką renovuoti – arba galima labai kryptingai nukreipti. Tai mūsų interesas su šiuo tyrimu buvo gauti tas įžvalgas, kur iš tikrųjų reikia dėti energiją – tiek finansinius resursus, tiek intelektinius resursus – tam, kad Lietuvos ekonomika toliau augtų, kad visuomenės gerovė didėtų. Kadangi šiais metais startuojame kaip plėtros bankas su savo veikla ir pradėsime teikti finansavimą bei investavimą, mes norime žinoti, ką reikėtų daryti po dvejų, po trejų, po penkerių ar po dešimt metų. Plėtros bankas kuriamas daugybei metų į priekį. Kitose šalyse tokios organizacijos veikia dešimtmečius – vokiečių KfW po Antrojo pasaulinio karo įsteigtas, prancūzų ir taip toliau. Tai noriu tikėti, kad ILTE veiks lygiai taip pat daug metų ir kad turės labai aiškią kryptį. Ta kryptis bus ta, kurią indikuoja tie patys penkiasdešimt reikšmingą patirtį ir įžvalgas turinčių žmonių, ir ji bus tai, ko reikia visuomenei ir ekonomikai. Mes labai džiaugiamės tomis įžvalgomis, net jeigu ten ir buvo atskleistos nepatogios įtampos, nes jos indikuoja vietas, kur ir reikia dirbti visiems. 

– Įtampos yra vienas iš metodų. O kokios esminės įtampos kyla, jeigu mes norime pasiekti vieną geriausių švietimo sistemų Europoje ar pasaulyje?

– D. Misiūnas: Pirmiausia demografinis iššūkis. Čia yra labai neraminanti tendencija. Mes jau dabar net ir Vilniuje girdime. Kalbėdamas su švietimiečiais išgirdau, kad jau darželiuose randasi laisvų vietų ir kad Vilnius turės mažinti darželių tinklą dėl to, kad mažėja vaikų, eisiančių į darželį. Nors visi atsimename kaip tik ką plyšo mokyklos. 

– Gimstamumas su kiekvienais metais vis mažėja – dabar mažiau nei vienas vaikas vienai reprodukcinio amžiaus moteriai. Situacija vis blogyn ir blogyn.

– D. Misiūnas: Taip. Ir Lietuvoje yra tokia labai šventa tiesa – visi, kas susėda kalbėti apie Lietuvą ir jos konkurencingumą, sako: mes neturime gamtos išteklių, todėl mūsų pagrindinis turtas yra protas. Tai kokia yra įtampa su protu? Pirma – jų vienetų mažėja, nes jei žmonių mažiau, reiškia, mažiau protų. Antra – mes nepakankamai juos treniruojame, vystome. Tai jau pasimato netgi per kriterijus, kuriais dar visai neseniai didžiavomės – PISA vertinimus ir taip toliau. Mes jau matome, kad švietimas, jo kokybė, tokia, kokią šiandien turime – ir kalbu visų pirma apie vidurinį išsilavinimą – yra nepakankama. Reikia stiprinti kokybę ir perkvalifikuoti turinį –  ankstyvame amžiuje pilnai įtraukti technologijų ugdymą, nes tai yra naujas svarbus resursas. Šalia žmonių ir finansų atsiranda technologijos, kaip konkurencingumą formuojantis veiksnys. Aišku, švietimas nesustoja, kai mes gauname atestatą arba net diplomą. Darbo jėga, šiandien esanti rinkoje – jeigu mes norime didinti pridėtinę vertę mūsų ekonomikoje – turės įgyti naujų kompetencijų ir tam reikia turėti sistemą, jau ne tik sukoncentruotą į kelis labai išreikštus centrus, bet paskleistą per visą Lietuvą nes viena iš įžvalgų tyrime ir buvo apie tai, kaip sustiprinti savivaldybes, kaip sustiprinti regionus.

– O kaip apsispręsti, į kurį regioną verta orientuotis? Kaip apsispręsti, kuriuose regionuose investuoti į vieną technologijos rūšį, kituose – į kitą?

– D. Vilčinskas: Lietuva šiaip nėra didelė ir konkurencija tarp skirtingų savivaldybių yra. Aš manau, kad jos turėtų galbūt mažiau konkuruoti, bet daugiau bandyti konsoliduotis. Ir dabar jau matome pirmas iniciatyvas kažkokias bendras Laisvosios ekonomikos zonas įsteigti. Bet savivaldybių problema yra ta, kad jos nesugeba prisitraukti jaunų specialistų, pirmiausia viešųjų paslaugų teikimui: policininkų, mokytojų, gydytojų, o tada jau ir kompetentingų darbuotojų, kurie norėtų ten gyventi. Dėl to su savivalda jau pradėjome kalbėti apie savivaldos būsto koncepciją – kaip savivaldybės galėtų statyti naujus vienbučius ar daugiabučius ir pasiūlyti jauniems žmonėms į juos keltis gyventi už prieinamą kainą.

– Būstas, ko gero, yra vienas iš traukos į regionus objektų, ar ne?

– D. Vilčinskas: Taip. Lietuva istoriškai yra stipri fizikoje, biochemijoje, puslaidininkiuose, fotonikoje, chemijos pramonėje, tai aplink šiuos dalykus ir reikia statyti visą klasterį. Aišku, galima eiti į naujas sritis, gynybos pramonę, bet viskas susiveda į tai, kokie žmonės kuria tas technologijas ir kiek Lietuva „pagamina“ inžinerinį išsilavinimą turinčių žmonių per metus. Tai, jeigu universitetai daugiau išleis tokio pobūdžio žmonių, mūsų pramonė galės augti, kuriant naujus sprendimus ir technologijas.

– D. Misiūnas: Turbūt ne tik „pagamina“, bet ir pritraukia, nes tai neišvengiamai lemia mūsų demografija. Mes ir tyrime labai atvirai pasakėme, kad mes neturime vaisto, sprendimo, kaip staiga padidinti gimstamumą. Net ir iš visų pasaulinių pavyzdžių, kuriuos apžvelgėme, nematėme tokios aiškios sėkmės istorijos, kad štai yra receptas ir staiga pas mus gimstamumas padidėja šalyje.

– Imigracijos ir demografijos strategija – du viename. Kitaip nieko nebus.

– D. Misiūnas: Susikerta tada dedamoji to, kad mes norime keisti ekonomikos struktūrą, didinant pridėtinę vertę. Mes turime saugumo iššūkį, kurį galime paversti galimybe, formuodami naują sektorių – gynybos pramonę. Mes turime imigraciją, kurią reikia integruoti ir esamą darbo jėgą, kurią reikia perkvalifikuoti. Visuose šiuose aspektuose savivaldybės, regionai turi savo rolę, tai yra jų galimybė, nes Vilniuje kol kas matome tik būstų mažėjimą, žmonės geba įpirkti vis mažiau kvadratų. Tuo tarpu regionuose galima sukurti sąlygas, bet tam reikia infrastruktūros. Su Plėtros banko perspektyvomis tai yra viena iš vietų, kur galima sukurti infrastruktūrą ugdymui, perkvalifikavimui, integravimui ir, aišku, socialiai patogiam, geram, saugiam gyvenimui.

– Daug kas tyrimo metu kalbėjo apie infrastruktūrą – kad šalia didžiųjų centrų esantys mažesni regioniniai centrai būtų kiek įmanoma geriau sujungti su didesniais centrais, nes greičiausiai tai ir yra vienintelis šansas aptarnauti didelius centrus, dirbti juose, o mažuose miesteliuose gyventi. Ar tai yra ateities koncepcija? Ar galėtų būti kažkoks kitas scenarijus?

– D. Vilčinskas: Diskutuojant su tos infrastruktūros kūrėjais arba savininkais, jau dabar yra galvojama apie tai, kaip didinti „connectivity“, privažiavimus – tarkime, su tuo pačiu Vilniumi, kaip iš rajonų važiuoti į Vilniaus centrą.

– Vilnius, Kaunas – šiuose regionuose reikia tik geresnių kelių, bet kaip tokie regionai kaip Plungė, Telšiai, Šilalė, Šilutė – kokia perspektyva ten?

– D. Vilčinskas: Perspektyva, manau, priklauso nuo tų žmonių, kurie ten gyvena ir dirba. Ir dabar matome, kas yra superaktyvių savivaldų, kur merai ėmėsi iniciatyvos, kad pritrauktų investicijas, ieško kontaktų su skirtingais verslais. Jie važinėja, pardavinėja savo apskritis. Kiti yra pasyvūs ir laukia.

– Taip, Tauragė – sėkmės istorija, pavyzdžiui, švietimo pertvarkyme ar daugelyje kitų vietų.

– D. Vilčinskas: Taip, ir Alytus dabar yra labai aktyvus verslų pritraukime, ir įmonės eina ir steigiasi ten, nori steigti naujas gamyklas, randa kažkokias finansines iniciatyvas. Tai savivaldybės požiūris, kiek greitai sprendžiami klausimai, labai stipriai keičia visą situaciją. Dabar mes iš savo pareiškėjų, klientų matome, kad nemažai projektų yra Alytuje ir netgi viena didelė gynybos pramonės įmonė ketina steigtis būtent Alytuje – gaminti šaudmenis, minas ir taip toliau. Tai – kas kiek nori pritraukti pas save, tas tiek ir padaro.

– D. Misiūnas: Iš visų mūsų diskusijų tyrime tapo aišku, jog tas savivaldybių savarankiškumo ir autonomijos didinimas būtent tam ir yra skirtas, kad savivaldybės gebėtų pademonstruoti atvirumą ir greitį pritraukiant investicijas. O investicijos, turbūt labai paprastas scenarijus. Naujoji Akmenė labai geras pavyzdys. Atsiranda didelis žaidėjas, didelė gamykla, šalia jos kita gamykla, šalia jos dar mažesni kažkokie tai verslai, ir staiga tai tampa gyvu regionu.

– Ir Akmenės LEZ atstovė apie tai jau kalba kaip apie pavyzdį visiems kitiems regionams.

– D. Misiūnas: Taip, tai kiekviena savivaldybė turi galvoti apie tai, kas yra jų centrinis nuomininkas ar gyventojas ir kaip aplink jį dar formuoti daugiau. Aišku, tam yra prielaidos. Mes labai dažnai girdime, kad kažkas stringa, tada visi kreipia, rodo pirštais į nacionalinį lygmenį, bet galbūt kaip tik strategija yra įgalinti savivaldybes, kad jos galėtų greičiau, mažesniu masteliu, bet labai operatyviai ir efektyviai atsivesti verslus, o ne viską nukreipti į Vilnių. Aš manau, kad toks savivaldybių pirmas lygis – atsirandant pramonei, ten kuriant darbo vietas, nepamirštant, jog švietimo ir sveikatos infrastruktūra gali tapti konkurenciniu pranašumu.

– D. Vilčinskas: Tai yra ypatingai svarbu, nes aukštos kompetencijos žmonės nevažiuos gyventi į vietas, kur nėra viešųjų paslaugų. Viena brangi, apmokama darbo vieta sukuria poreikį daugeliui kitų paslaugų – tau reikia kirpyklos, tau reikia kavos, tau reikia restorano, tau reikia daktaro, policininko, mokytojo… Ir daugiau tokių atsiradus, užsisuka pats procesas. Bet klausimas, kuo savivaldybė gali patraukti aukštos kompetencijos žmones? Kaip gali patraukti verslą, kuris gamina aukštos vertės produktą? Tai žiūrint, nenoriu sakyti kritiškai, į didžiąją dalį savivaldybių, jos kol kas patraukia vieta, infrastruktūra, galbūt žaliavomis. Akmenė – medieną iš Latvijos galima vežti, iš kitur. Tai reikia galvoti, kuo ta savivalda gali sudominti aukštos kompetencijos tiek profesionalus, tiek ir verslus, kad jie ten steigtųsi. Lietuvą lyginant su Vakarų Europa, žemės mes turime labai daug, laukai tušti, keliai irgi yra. Tai dabar, jeigu įsisteigia didesnė gamykla kažkokiame regione, daryčiau prielaidą, kad tas darbdavys iš karto įgyja daugybę lojalių darbuotojų, nes įsidarbinus rasti kitą darbą tame regione bus sudėtinga. Tai visi tie darbuotojai tikrai yra motyvuoti, lojalūs, eis į darbą, nekels per daug sąlygų, ir tas verslas galės ten augti.

– D. Misiūnas: Ir čia, tęsiant, viena iš įtampų, kuri buvo įvardinta – tradicinė pramonė ir nauja – inovacijos. Tai pasiūlymas, vienas iš penkių, kuriuos išskyrėme kaip potencialiausius, buvo fondas tam, kad pritrauktume talentus, protą. Ne tik savo, kurį tikrai turime, nes, kaip ir sakiau, yra iššūkių, jo mažėja, jis nėra efektyviai treniruojamas, bet atsivežti papildomai. Ir tada, kai mes kalbame apie tą pramonę, jau nekalbame apie baldų gamybą, kurią gal įsivaizduojame kaip pirmąjį pasirinkimą, bet apie aukštesnės pridėtinės vertės veiklą. Galbūt tiesiogiai su gynyba susijusią. Dėl to svarbu, kad imigracijos politika ar strategija atlieptų to fondo galimybes ir kad tai vyktų sistemiškai. Pavyzdžiui, kodėl staiga Silicio slėnyje ir Kalifornijoje bendrai taip vystosi naujos technologijos? Pasirodo, vienas iš kertinių dalykų yra labai liberali darbo teisė, kur nėra privalomo nekonkuravimo. Toks, atrodo, nedidelis elementas, bet kadangi valstija nėra apsaugojusi, kad tu negali realiai keisti darbdavio dėl nekonkuravimo sąlygų, tie žmonės eina iš vienos vietos į kitą ir tai traukia. Tai visi, kas atvažiuos į Lietuvą, matuosis, kaip yra lengva rasti žmogų. Kaip lengva su juo bendradarbiauti, kaip lengva, tam tikru scenarijumi, jį atleisti, ir kaip paskui jis gali keliauti darbo rinkoje. Gali būti visai nedideli dalykai, bet jų komplektas padarys vietą, kuri paskui jau kaip domino trauks link savęs kitus dalykus.

– Dar viena tyrime išreikšta idėja buvo – valdžios ir verslo fondas skirtas pritraukti pasaulio protus. Kaip tai galėtų atrodyti? Daliau, kaip, jūsų nuomone, tas fondas veiktų?

– D. Misiūnas: Iš to, ką diskutavome, realiai yra kelios kryptys. Viena – mokslo kryptis, mokslo talentai. Ir čia nebūtume pirmi, kurie kovoja dėl mokslo talentų. Geras pavyzdys – mano alma mater, Lundo universitetas Švedijoje. Po Donaldo Trumpo atėjimo į valdžią jis vykdė didžiulę samdymo kampaniją ir pasamdė keturiasdešimt patyrusių akademikų tuo pagrindu, kad jie nebenorėjo būti Amerikoje. Tai buvo jų vertybinis apsisprendimas, žmonės dėl vertybių norėjo išvykti iš Amerikos. Tai buvo daroma sistemiškai, sąmoningai. Tai viena kryptis – moksle sukurti pagrindą, kad čia atvyktų mokslininkai, sudaryti jiems sąlygas bent pirmus metus gyventi geromis sąlygomis, o vėliau plėtoti savo tyrimus patiems. Antroji kryptis – naujų verslų kūrėjai. Trečioji – sudaryti darbdaviui galimybes pasamdyti aukštos kvalifikacijos, brangiai apmokamus darbuotojus. Buvo iniciatyvų kažkada keisti mokestinę bazę, bet tas kelias labai sunkiai skynėsi ir praktiškai mirė labai anksti.

– Jeigu staiga daugiausiai uždirbantiems nutartume mažinti mokesčius, tikrai kiltų nedidelė socialinė revoliucija.

– D. Misiūnas: Bet jeigu valstybė investuoja – ir čia kalbame ne apie išlaidas, ne apie subsidijas, o apie investiciją – į tai, kad darbdavys galėtų pasamdyti, kad pas jį atsirastų elementarus R&D (tyrimų padalinys), kurio iki šiol neturėjo, nes jam ekonomiškai nesigavo, bet kuris būtinas, kad po penkerių metų jis taptų globaliai konkurencingas, tai tada valstybė gali gauti naudą per vėliau mokamus mokesčius, per investicijų pritraukimą. 

– Dainiau, kaip galėtų veikti toks fondas? Ar tai realu?

– D. Vilčinskas: Manau, kad tai realu ir per ILTE, žiūrint į finansų inžineriją. Kuo toliau, tuo daugiau kalbama apie bendrus investicinius vienetus, kur būtų ir valstybės pinigai per ILTE, ir privačių fondų pinigai. Idėjų gali būti visokių, bet klausantis, ką sakė Dalius, manau, yra dar vienas būdas pritraukti talentus. Į Lietuvą dabar sunkiai ateina investicijos – tai pafrončio zona, daug neapibrėžtumų, daug rizikų. Lietuvos darbo jėgos kaina jau yra europinio lygio, išskirtinumo mažėja, todėl motyvacijos ateiti čia mažėja. Tačiau iš kitos pusės Lietuvos verslai auga. Visa eilė jų jau priaugo Lietuvos marškinius ir norėtų žvalgytis į užsienį. Kokios galimybės Lietuvos verslams eiti į užsienį? Greičiausiai labai sudėtingos, nes vietinė finansų sistema nefinansuoja tavo ėjimo į užsienį. Tu pirkti verslų ar gamyklų negali. Vietiniai tavęs irgi nefinansuoja – kas tu toks? Esi mažas, ir pirmi žingsniai irgi bus maži. Todėl svarstome apie instrumentą, kuris padėtų Lietuvos verslams eiti į užsienį, daryti įsigijimus ten. Gali įsigyti paprastą gamybą arba technologinius startuolius – tada tu gauni technologiją, bet kartu gauni ir žmones. Žmones gali turėti ten, bet visą naudą „parkuoti“ čia, Lietuvoje – per mokesčius ir kitus dalykus. Apie šitą dalį dar mažai kalbame, bet manau, kad tai perspektyvus kelias.

– Lietuvos verslo skverbimasis į užsienį?

– D. Vilčinskas: Taip. Ir toli žiūrėti nereikia – Suomijoje valstybė įsteigė įmonę, kurioje dirba gal pusantro tūkstančio aukšto lygio PhD inžinierių, kurie sprendžia valstybei svarbias problemas. Pavyzdžiui, skraido balionai – niekas nesugalvoja, kaip su jais kovoti, tai ši užduotis duodama inžinieriams.

– Valstybinė inžinerinė kompanija, kaip mokslo ir inovacijų centras, R&D institutas?

– D. Vilčinskas: Taip ir kiekvieną dieną ten apie pusantro tūkstančio PhD laipsnį turinčių mokslininkų sėdi ir kuria technologijas. Iš tos įmonės ne viena bendrovė buvo atskirta – sukurtas sprendimas komercializuojamas, padaromas verslas, parduodamas, gaunami pinigai ir dirbama toliau. Tokie pavyzdžiai yra. Mūsų kaimynai lenkai jau aktyviai eina šiuo keliu – Lenkijos įmonės supirkinėja verslus kitose šalyse. Buvo ir valstybės pagalba, kad jie tai galėtų daryti. Problema ta, kad Lietuvos verslai neturi daug paskatų investuoti į inovacijas. Anksčiau, kai buvo struktūrinių fondų pinigai iš ankstesnių programavimo laikotarpių, kai valstybė daug investuodavo į naujas investicijas, MTEP ir taip toliau, buvo gerai. 

– Buvo atnaujintos gamybos linijos, daugelis dalykų.

– D. Vilčinskas: Taip, o dabar gerokai sumažėjo ir reikia investuoti iš savo kišenės. Tada atsiranda klausimas – ar man reikia, ar nereikia šitą riziką prisiimti? Jeigu pelnas yra, gal užtenka. Kam rizikuoti? Nes išaugsi, ką tada daryti? Iš Lietuvos išeiti sunkiau. Tokių svarstymų yra, todėl paskatų tikrai reikia. Žiūrint į kitas šalis, Portugalija padarė, manau, labai išmanų sprendimą – atlaisvino įmones nuo pelno mokesčio, jeigu dalį savo uždarbio nukreipia į investicijas, pavyzdžiui, į rizikos kapitalą.

– Iš tikrųjų, o ką tokio padarė Portugalija? Kodėl ten yra naujas Europos technologijų centras? 

– D. Misiūnas: Jie padarė mokestinę sistemą, kuri labai patraukli daug uždirbantiems – tai atvedė žmones. Taip pat ir įmonių skatinimas. Detaliai tos sistemos nežinau, bet dar senesnis pavyzdys – Airija. Ji per mokesčių sistemą sugebėjo pritraukti tiek daug veiklos centrų. Aišku, tai nėra idealu, viskas turi šalutinių efektų, bet tai buvo aiški strategija. Du greito augimo pavyzdžiai – Singapūras ir Airija. Ir jeigu džiaugiamės Lietuvos sėkme, tai Europos Sąjungoje nesame BVP augimo čempionai – tai airiai, kurie tai padarė dar greičiau.

– Taip, ir daro tai nuosekliai jau antrą dešimtmetį. Lietuva tik pradeda šį kelią į gynybos technologijas, bet jau turi tam tikrų privalumų pasaulyje. Tai siūlymas būtų, išnaudojant tai, kas jau veikia, maksimaliai didinti galimybes, ar ne taip?

– D. Vilčinskas: Manau, kad taip. Lietuva po truputį eina į šitą sektorių. Neturėjome tradicijų ginkluotės gamyboje – valstybė turėjo tik vieną įmonę. Po truputį atsiranda iniciatyvų.

– Giraitės gamyklą turite omenyje?

– D. Vilčinskas: Taip, bet ji buvo tokia vegetuojanti.

– Taip, jie gamino vieno kalibro šovinius, ir tiek.

– D. Vilčinskas: Bet dabar yra visos galimybės „scalinti“ tas apimtis. Ir, manau, dar yra daug perspektyvų. Pavyzdžiui, kaip su „Rheinmetall“ bendromis investicijomis.  Ateina technologija, Lietuvoje steigiasi gamyklos, tai reikia ir daugiau tokių steigti. Per viena iš ILTE dukterinių bendrovių bus įmonė, investuojanti į gynybos sektorių – į kapitalą investuojanti. Tai pinigų bus. Kai yra lėšos ir pasirengimas investuoti, paprastai atsiranda ir idėjų, kur investuoti.

– Lietuvos privalumas – elektrooptika, lazeriai, apie tai jau kalbėjome. Bet dar yra neprabudusi gynybos prasme chemijos pramonė, kur potencialas milžiniškas. Gamybos pajėgumai įspūdingi, tik reikia ko?

– D. Vilčinskas: Čia yra pačio sektoriaus specifika – paleisti didelės apimties gamybą reikia užsitikrinti pirkimus. Jeigu tu gamini, tarkime, sprogmenis, tai jau yra „commodity“ (produktas) pasaulyje. Ar tu sukonkuruosi su indais ir kitais? Klausimas, kaip užsitikrinti ilgalaikius pardavimus. Tada tikrai bus pasiryžimas investuoti.

– Kaip tai galėtų atsitikti?

– D. Misiūnas: Vienas dalykas, ko šitame kontekste valstybė turi išmokti – prisiimti riziką. Yra esamų daiktų pirkimas – tų, kurie lentynose guli Jungtinėse Valstijose ar kažkur. Tai viena dinamika. Čia, aišku, reikia būti kompetentingu pirkėju, todėl čia kalbame apie viešojo sektoriaus atsparumą. Bet yra ir kita pusė – vystomieji dalykai. Jeigu bet kuris jaunuolis ar patyręs žmogus, galvojantis apie savo verslą, savo startuolį, žinotų, kad yra platforma – gynybos sektorius – kur tai daryti Lietuvoje patogu, yra skiriamas finansavimas ir aiškios procedūros, mes matytume ne vieną ir ne du, ir ne tris tokius verslus ar startuolius. Turime gyvą pavyzdį – fintechą. Prieš dešimt metų Lietuvos banke jis buvo paskelbtas prioritetu, ir matome, kad tai stipriai sujudino sektorių, išplėtė jį, užaugino. Taip, jame buvo ir rizikų, bet tai natūralu.

– Ir vienas iš Lietuvos modernumo įvaizdžio Europoje elementų yra finansinės technologijos. Žmonės žino Lietuvą kaip šalį, kur tai veikia.

– D. Misiūnas: Taip. Tai po penkerių metų ir čia turėtų būti lygiai taip pat – bet kas, atvažiavęs į Lietuvą, rastų startuolius, sėdinčius ir kuriančius gamybą gynybai.

– D. Vilčinskas: „Defense tech“ arba „miltech“.

– D. Misiūnas: Ir visiems būtų aišku – čia yra vieta, kur vystomos gynybos technologijos. Jeigu tau įdomu, atvažiuok čia ir tau bus sudarytos visos sąlygos būti sėkmingam. Bet vėl kalbame apie valstybės pasiruošimą.

– Taip, nes tame yra rizikos. Tai reikia finansuoti.

– D. Vilčinskas: Rizikos daug. Visi startuoliai turi daug rizikos. Kažkam pavyksta, didesnei daliai nepavyksta.

– Gerai, o kas yra tas patrauklumas šiuo atveju?

– D. Vilčinskas: Vienas iš patrauklumo elementų – finansavimas ir jo prieinamumas. Dabar po truputį leidžiame vis daugiau pinigų naujoms technologijoms, įmonėms, tiek akceleratoriams, tiek investicijoms, kad jos galėtų augti. Tai labai svarbu. Kitas dalykas – sukurtas technologijas reikia kažkur išbandyti ir testuoti. Tai turi būti susitarimas su kariuomene, kad galima testuoti pas juos, kariuomenei dalyvaujant, duodant grįžtamąjį ryšį – čia gerai ar negerai, veikia ar neveikia. Labai panašiai veikia Suomijoje. Yra „Patria“ koncernas, turintis testavimo įmonę, kuri gali ištestuoti bet ką – nuo šaudmenų iki dronų. Veža į poligonus, kviečia kariuomenės atstovus, jie žiūri ir padeda. Taip pat reikia ekosistemos ir infrastruktūros, kad atvažiuotų užsienio įmonės. Patys savo sultyse neišvirsime. Reikia rasti būdą, kaip pritraukti. Izraelis toli pažengęs, ukrainiečiai taip pat daug progresuoja. „Fintech“ buvo geras pavyzdys – iškeltas prioritetas, sudarytos sąlygos: prisijungimai prie sistemų, mokėjimų infrastruktūra, supaprastintas licencijavimas, reguliavimas ir taip toliau. 

– D. Misiūnas: Čia viskas gali būti pastatyta ant kelių kertinių dalykų: reguliavimo lengvumo, kapitalo prieinamumo. Tada – rinka. Turi būti pirmas pirkėjas, kuris pirks dar neveikiantį, bet vystomą produktą. Kitas dalykas – jei jis veikia, jam turi būti atverta daugiau galimybių parduoti. Ir ketvirtas – žmonės.

– Na, ir penktas – biurokratija: leidimai, aplinkosauga, reguliavimas.

– D. Misiūnas: Ir tai gali tapti labai išskirtiniu faktoriumi. Europa yra stipriai reguliuojama. Vietoje to, kad būtume „šventesni už popiežių“ ir dar griežtintume europinius teisės aktus, remdamiesi tuo, kad esame pafrontėje ir tai mums yra išgyvenimo klausimas, galėtume padaryti reguliavimą efektyvų, greitą, licencijavimą taip pat. Mūsų universitetų yra per daug, ir esant dabartinei demografijai laukia tuštėjimo metas. Kiek šiandien turime gynybos technologijų programų? Kol kas neturime. Turime užuomazgų, bet aiškiai nukreipto veiksmo – ne. Tai turi atsirasti. Kiek turime laboratorijų, institutų? Turime, bet ar turime šios srities? Normalu, kad dar neturime. Bet tada pasakykime, per kiek laiko jie atsiras, nes vis tiek finansuojame tą sistemą.

– D. Vilčinskas: Kitas dalykas – atliepiant tai, apie ką kalbėjome. Žiūrint į pažengusių šalių pavyzdžius, tie vadinamieji „praimai“, ginkluotės gamybos koncernai, paprastai yra valstybės valdomi, retais atvejais – privatūs. Izraelyje iš trijų du yra valstybės, vienas privatus. Tai klausimas – kokią vietą visoje vertės grandinėje gali užimti privatus verslas, o ką turi ir gali daryti valstybė? Yra daug sėkmingų pavyzdžių, kur galutinį ginklą gamina valstybės valdomas subjektas, o privatininkai teikia komplektuojančias detales. Pavyzdžiui, prancūzų lėktuvą gamina valstybinis koncernas, bet ratus, važiuoklės detales, stiklą gali gaminti privatūs.

– D. Misiūnas: Kiekvienam naujam verslui esminis pratimas yra rasti vadinamąjį „product–market fit“ – kad tavo produkto kažkam reikia. Čia turime situaciją, kur yra labai konkreti vieta, kuri gali pasakyti, ko reikia – kariuomenė, vartotojas. Ypač turint prieigą prie ukrainiečių praktinės patirties, galima pasakyti: mums reikia vystytojų, kurie daro A, B, C, D. Tada tu ateini jau ne spręsti, ar šito kažkam reikės, o kaip padaryti geriau nei kiti. Nes žinai, kad jeigu tik padarysi, iš tavęs pirks. Ir dar yra ILTE ar kitas mechanizmas, kuris duoda rizikos kapitalo vystymui. Tokia ekosistema labai greitai sutrauktų žmones.

– D. Vilčinskas: Dar viena mintis. Galima gaminti šaudmenis, sprogmenis, sunkų transportą ir taip toliau, bet ne mažiau svarbus yra intelektinis produktas – saugumo sistemos, stebėjimo duomenys ir panašiai. Kalbant apie Lietuvos saugumą – kas galėtų jį sustiprinti? Jeigu Lietuva pradėtų kurti išskirtinį produktą, kurio reikia kitiems, tiems patiems amerikiečiams ar kitoms galingoms valstybėms, natūraliai atsirastų stipresnė partnerystė, noras saugoti.

– Taip, arba jie patys čia kurtų tą išskirtinį produktą.

– D. Vilčinskas: Natūraliai norėtų būti šalia to.

– Visada svarbu atsakyti į klausimą – kas tai darys? Kas tokio projekto savininkas, kieno tai rankose? Įsivaizduokime: galėtų dalyvauti universitetai, gal net keli, galėtų dalyvauti Gynybos ministerija ar kita valdžios institucija, Nacionalinis plėtros bankas su finansais, privatūs investuotojai – lyg kažkoks gynybos LEZ regione, kur jau paruošta infrastruktūra. Kaip tai turėtų atsirasti?

– D. Misiūnas: Viskas turi prasidėti nuo valstybės gebėjimų. Atsimenate biurokratijos mažinimo tyrimą? Ką pamatėme? Mažoje šalyje valstybės gebėjimas yra kritinis dalykas. Kol žmogus, sėdintis ministerijoje – kuri visada bus aukščiau už bet kokį LEZ, agentūrą, Plėtros banką – neturės gebėjimų, fantazijos ir intelekto suprasti, kokias idėjas jam atneša geriausi žmonės iš žemiau esančių institucijų ar verslo, tol tai neįvyks. Dėl to geriausi protai turi būti ministerijose. Čia turime aiškią problemą su viešuoju sektoriumi – vis dar negebame, nors situacija gerėja, pasamdyti gerų vadovų ir leisti jiems turėti geras komandas, realius poveikio tikslus: ką noriu pakeisti, ką noriu pasiekti, ir koordinuoti veiksmą. Jeigu ILTE gali turėti pačius geriausius žmones, bet Finansų ministerijoje sėdės tokio pat tipo žmonės – neprisibelsi. Šitą problemą sprendžiame jau penkiolika metų. Kryptis tinkama, galime pasidžiaugti pavyzdžiais. Bet dabar momentas, kai turime drąsiai pasakyti: geriausi žmonės dirba Lietuvos valstybei. Ir sudaryti sąlygas, kad tai taptų tiesa.

– D. Vilčinskas: Galiu tik paantrinti. ILTE virtimas į banką vyksta bendradarbiaujant su Finansų ministerijos žmonėmis, kurie turi aiškią motyvaciją ir lyderystę, veikia geriausiais privataus verslo principais. Rezultatas juda fantastišku greičiu. Sunku, bet visi žino, ką ir kodėl daro. Tas pats ir su regioninio centro steigimu. Kodėl savivalda neišsikelia ambicijos turėti pas save regioninį centrą, pavyzdžiui, šalia poligono? 

– Istoriškai saugiausia Lietuvos vieta – trikampis tarp Šiaulių, Panevėžio ir Kėdainių. Istorija rodo, kad ten saugiausia daryti investicijas.

– D. Misiūnas: Ir ne tampyti tarpusavyje kaldros, o kartu sugalvoti ir eiti kartu, atstovėti.

– D. Vilčinskas: Įsmeigti kuoliuką – čia yra regioninis gynybos centras. Ir tada žiūrėti, ko reikia: infrastruktūros, kariuomenės bendradarbiavimo, technologinio centro, akceleratoriaus. Finansavimo yra. Viskas susiveda į lyderystę žmonių, kurie tiki, nori ir neskaičiuoja valandų, kad rezultatas įvyktų.

– Suformuluokime ambiciją. Įsivaizduokime, kad atsiranda gebėjimai, noras ir val – kaip atrodytų Lietuva 2050-aisiais?

– D. Misiūnas: Visų pirma, labai rimtai laisva ir atspari. Aiškiai žinanti, kas yra Lietuva ir lietuvis, kas mes esame ir kuo nesame. Tai kritiškai svarbu, nors dažnai nurašoma prie „minkštųjų“ dalykų. Kitas momentas. Vienoje konferencijoje Nobelio premijos laureatas, amerikietis, sulaukė klausimo: „Ką patartumėte Lietuvai, kuri turi mažą rinką?“ Jis natūraliai nesuprato klausimo – jūs esate Europos Sąjungos dalis, turite vieną didžiausių rinkų pasaulyje. Tai matymas šiek tiek toliau savo kiemo tikrai nepakenktų.

– D. Vilčinskas: Šalia to norėčiau, kad 2050-aisiais demografinis iššūkis būtų stabilizuotas, kad lietuvių skaičius būtų stabilus, darbo jėgos pakaktų, ekonomikos profilis būtų pasikeitęs. Šalia standartinės gamybos atsirastų aukštos technologijos, ar tai fotonika, ar gynyba, kaip reikšmingas BVP generuojantis sektorius. Turime visas prielaidas tai daryti dabar. Rinkoje daug judesio, daug pinigų ateina į šią sritį. Tai lyderystės klausimas.

– Dėkui už pokalbį.

Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA 

Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.