Jei dinozaurai būtų išgyvenę ir neišnykę kreidos periodo pabaigoje, žinduoliai veikiausiai nebūtų gavę galimybės taip sparčiai išsivystyti. Tokiu atveju žmogus, kaip rūšis, galėjo apskritai neatsirasti. Mokslininkų teigimu, dinozaurai būtų išlikę pagrindiniais ekosistemų valdovais, o visa gyvybės raida Žemėje būtų pakrypusi visiškai kita linkme.
Jeigu masinis išnykimas nebūtų sunaikinęs dinozaurų, jie ir toliau dominuotų mitybos grandinėse bei užimtų svarbiausias ekologines nišas sausumoje. Stambūs plėšrūnai ir milžiniški žolėdžiai formuotų gyvūnų pasaulio struktūrą, o kitos rūšys būtų priverstos prisitaikyti prie jų diktuojamų sąlygų. Tokia ilgalaikė dominavimo situacija smarkiai apribotų kitų gyvūnų galimybes plėstis.
Žinduolių evoliucija, tikėtina, būtų buvusi gerokai lėtesnė ir labiau suvaržyta. Dideli plėšrieji dinozaurai ribotų jų paplitimą ir įvairovę, o nuolatinė konkurencija dėl išteklių trukdytų atsirasti sudėtingesnėms formoms. Dabartinis žinduolių dydžių, elgsenos ir ekologinių nišų spektras greičiausiai niekada nesusiformuotų.
Po dinozaurų išnykimo prasidėjęs spartus žinduolių gausėjimas sudarė prielaidas atsirasti primatams, o vėliau ir žmonėms. Jei šis procesas nebūtų įvykęs, primatų evoliucija galėjo būti sustabdyta ankstyvoje stadijoje. Tai reiškia, kad žmonija, kokią ją pažįstame šiandien, galėjo taip ir neišvysti pasaulio.
Kai kurios hipotezės leidžia spėti, kad ilgainiui dinozaurai galėjo tapti protingesni. Pavyzdžiui, troodontidai pasižymėjo santykinai didelėmis smegenimis ir, palyginti su kitais ropliais, aukštesniu intelekto lygiu. Jei evoliucija jiems būtų suteikusi dar dešimtis milijonų metų, neatmetama galimybė, kad būtų susiformavusi itin sumani rūšis, galinti užimti dominuojančią padėtį planetoje.
Taip pat skaitykite:
Tokiomis sąlygomis Žemės ekosistemos atrodytų visiškai kitaip. Augalijos struktūrą, kraštovaizdžius ir net klimato dinamiką formuotų milžiniškų žolėdžių migracijos bei mitybos įpročiai. Plėšrieji dinozaurai reguliuotų kitų gyvūnų populiacijas, o visa gyvybės pusiausvyra būtų grindžiama kitais principais nei šiandien.
Paukščiai, kurie yra tiesioginiai kai kurių dinozaurų palikuonys, galbūt nebūtų tapę tokia gausia ir sėkminga gyvūnų grupe. Ilgalaikis jų protėvių – neskraidančių dinozaurų – dominavimas galėjo apriboti evoliucinę įvairovę arba išlaikyti paukščius tik kaip siauresnę atšaką platesnėje roplių linijoje. Dabartinė jų rūšių įvairovė tuomet galėjo niekada nesusiformuoti.
Net jei žmonės vis dėlto būtų atsiradę, technologinės civilizacijos raida būtų buvusi itin sudėtinga. Gyvenimas šalia didelių ir pavojingų plėšrūnų apsunkintų žemdirbystę, miestų kūrimą ir infrastruktūros plėtrą. Nuolatinė grėsmė galėtų priversti žmones gyventi mažomis, izoliuotomis bendruomenėmis ir riboti sudėtingų visuomenių formavimąsi.
Tokioje alternatyvioje realybėje Žemė primintų gyvą priešistorinį pasaulį. Milžiniškos būtybės, tankios džiunglės ir visiškai kitokios evoliucinės kryptys sukurtų aplinką, kuri mums atrodytų svetima. Galbūt joje būtų iškilusi kita protinga rūšis, o gal planeta ir toliau priklausytų ropliams, niekada neužleidusi vietos žmonijai.
