FAVERSHAMAS (Jungtinė Karalystė) – Frankas Furedi, vienas iš Europos populistinės dešinės intelektinių autoritetų, jaučia nerimą. O kas, jei šios jėgos laimės valdžią, bet jos neišlaikys?

Vengrijoje gimęs sociologas, pats dešimtmečius praleidęs politikos paribiuose, šiandien vadovauja Briuselyje veikiančiam analitiniam centrui „MCC Brussels“, kurį remia Viktoro Orbáno vyriausybė Budapešte.

Centro tikslas – mesti iššūkį tam, ką jis vadina Europos Sąjungos liberaliu konsensusu, ir padėti grūdinti kylančios populistinės dešinės idėjas.

Kalbėdamas savo namų kabinete Anglijos turgaus miestelyje Favershame, kur atsigauna po neseniai persirgtos ligos, 78-erių provokatoriumi vadinamas F. Furedi – pastaraisiais metais iškilęs Europos dešiniųjų sluoksniuose – sveikino, jo manymu, artėjantį Europos politinio centro griūtį.

Tačiau kartu jis suabejojo, ar iš šio sukrėtimo naudą gaunantys judėjimai turi pakankamai disciplinos valdyti, jei laimėtų.

„Galite laimėti rinkimus, bet jei nesate pasirengę jų pasekmėms, tuomet tampate patys sau didžiausiu priešu“, – sakė F. Furedi per dvi valandas trukusį pokalbį savo popieriais nukrautame kabinete. „Iš esmės rizikuojate būti pasmerkti ilgam.“

Visoje Europoje judėjimai, apie kuriuos kalba F. Furedi, jau bando politinio mainstreamo atsparumą. Nigelo Farage’o „Reform Party“ sparčiai kyla Jungtinėje Karalystėje, Marine Le Pen „National Rally“ turi realių galimybių siekti Prancūzijos prezidento posto, o „Alternative for Germany“ apklausose stabiliai laikosi viršūnėse arba netoli jų. Italijoje ir Vengrijoje Giorgia Meloni ir V. Orbánas jau parodė, kaip gali atrodyti populistai valdžioje.

F. Furedi namuose Favershame pokalbis nuo populistinės bangos Europoje pasuko prie idėjų, galinčių nulemti tai, kas vyks toliau. Jam vedant į viršų laiptais, į kitą kambarį buvo išneštas amsintis mišrūnas. Laiptų viršuje kabojo įrėmintas filosofės Hannah Arendt plakatas – mąstytojos, aiškinusios radikalių politinių judėjimų trauką nusivylusiems ir atskirtiems žmonėms bei jų polinkį nukrypti į blogį.

Vis dėlto F. Furedi nesibaimina Europos totalitarizmo sugrįžimo. Priešingai – jis mano, kad būtent dabartinis režimas slopina minties ir žodžio laisvę. Didžiausia jo baimė yra kita: kad Europos dešinieji valdžion ateis nepasiruošę ir nepasimokę iš JAV MAGA judėjimo patirties, kuris, jo vertinimu, beveik iššvaistė progą po Donaldo Trumpo pergalės 2016-aisiais, nes nesugebėjo įgyvendinti nuoseklios valdymo vizijos.

„Yra realus poreikis kažkam kitokiam“, – sakė F. Furedi. „Žlunga senoji tvarka – ir būtent tai kelia jaudulį.“ Tačiau nors jis noriai stebi senosios sistemos byrėjimą, dešiniųjų partijomis, kurios šį procesą lydį, jis nėra iki galo įsitikinęs.

„Šiuo metu visa politika yra neigiama“, – sakė F. Furedi, išskirdamas dvi išimtis, kur dešinieji sugebėjo valdyti stabiliai: G. Meloni ir V. Orbáną.

„Daugelyje Europos vietų tai – nepaprastai įdomus momentas, bet jis nesitęs amžinai“, – sakė F. Furedi. „Ar šie judėjimai turi pakankamai brandos ir profesionalumo, kad galėtų įtikinamai save pristatyti, dar pamatysime.“

Politinė programa

Kaip ir N. Farage’as, G. Meloni bei daugelis panašiai mąstančių veikėjų, F. Furedi į politinę bangą įšoko po gyvenimo, praleisto toli nuo valdžios ar platesnės įtakos.

Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos jis buvo agitatorius politikos užribyje: pirmiausia kairėje – kaip Revoliucinės komunistų partijos ir jos žurnalo „Living Marxism“ įkūrėjas, kritikavęs Jungtinės Karalystės Leiboristų partiją dėl centrizmo; vėliau jis tapo internetinio žurnalo „Spiked“ autoriumi, kuris leiboristus puolė jau iš dešinės.

Jis remia „Brexit“, tačiau mano, kad Europos Sąjunga turėtų išlikti (nors ir su mažesnėmis galiomis). Jis niekina doktrinį multikultūralizmą, gina moterų teisę į abortą ir mano, kad COVID-19 bei klimato kaita atskleidė nepageidaujamą visuomenės baikštumą pavojaus akivaizdoje. Jis yra tvirtas Izraelio rėmėjas, bet įsitikinęs, kad žodžio laisvė turi apimti net ir šlykščias idėjas, įskaitant Holokausto neigimą. Taip pat jis mano, kad kraštutinė dešinė turėtų remti profesines sąjungas.

„Aš savęs nelaikau dešiniuoju. Nors kiti žmonės mane gali vadinti kraštutiniu dešiniuoju, dešiniuoju, fašistu ar kaip nors kitaip, aš save identifikuoju visiškai kitaip“, – sakė F. Furedi.

Jo vadovaujamas analitinis centras „MCC Brussels“ įgijo ir prieštaringą reputaciją, ir tam tikrą pripažinimą kaip kraštutinės dešinės atsvara įtakingiems centristiniams institutams, išsibarsčiusiems Briuselio Europos kvartale.

Šis centras skleidžia Vengrijos dešiniojo nacionalizmo modelį ir jo nepritarimą Europos federalizmui, migracijos politikai bei LGBTQ+ įtraučiai. Tačiau F. Furedi tvirtina, kad projektas nėra Budapešto ruporas – veikiau tai erdvė, kurioje dešiniosios idėjos gali būti išbandomos ir sustiprinamos. Jo teigimu, visame politiniame spektre „idėjos nėra pakankamai rimtai vertinamos“.

„MCC Brussels“ visiškai finansuoja privati aukštojo mokslo institucija „Mathias Corvinus Collegium“, gavusi didžiulę finansinę paramą iš V. Orbáno vyriausybės. Nors F. Furedi pripažįsta, kad centro publikacijos neretai atliepia Vengrijos valdžios pozicijas, jis neigia, jog V. Orbánas diktuoja, ką daryti.

Vengrijos artėjantys rinkimai, galintys užbaigti premjero 16 metų valdymą, tikėtina, finansavimui įtakos neturės. Pasak „MCC Brussels“ komunikacijos vadovo Johno O’Brieno, institucija išlaikoma iš turto, kurį vyriausybė neatšaukiamai perdavė kolegijai.

Kitų judėjimų silpnybės

Į devintą dešimtį įžengęs F. Furedi baiminasi, kad jam pritrūks laiko pamatyti „kažką gražaus nutinkant“. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad politinė tvarka, kurią jis visą gyvenimą kritikavo, yra pasirengusi sugriūti.

Kodėl taip mano, jis aiškina remdamasis Favershamu. Į šį kraštą jis atvyko 1974-aisiais studijuoti Kento universitete, vėliau ten tapo profesoriumi. Pastaraisiais metais miestelis tapo antiimigracinių protestų židiniu, kai buvę slaugos namai buvo pritaikyti kelioms dešimtims pabėgėlių vaikų apgyvendinti.

Praėjusią vasarą ir rudenį kairiųjų bei dešiniųjų protesto grupės susirėmė dėl kampanijos iškabinti Anglijos vėliavas visame mieste. Vienas laikraščio „The Guardian“ skaitytojas pranešė girdėjęs naktimis gatvėse skanduojant „Sieg Heil“.

F. Furedi teigimu, už šių susidūrimų slypintis pyktis – neišvengiama siauros politikos pasekmė, kai politinis elitas ne tik prarado ryšį su atstovaujamais žmonėmis, bet ir aktyviai juos išstūmė.

„Mūsų elitas priėmė tai, kas vadinama postmaterialiomis vertybėmis, ir iš esmės žvelgė iš aukšto į žmones, kuriems rūpėjo jų materialinės gyvenimo aplinkybės“, – sakė F. Furedi.

Rugsėjį paskelbta naujausia „YouGov“ mandatų prognozė Favershame aiškiai pirmaujančia rodė N. Farage’o „Reform Party“. Tačiau F. Furedi šiai partijai nenori priskirti per didelių nuopelnų dėl pozityvios ir į valdyseną orientuotos programos.

„Manau, „Reform“ supranta, kad turi tapti profesionalesnė“, – sakė F. Furedi. „Tačiau neįmanoma tiesiog iš niekur išburti profesionalaus operatorių korpuso.“

Jo manymu, dešiniųjų sėkmė pirmiausia kyla iš to, kad jie yra „kitų judėjimų silpnybių naudotojai“.

Pasak F. Furedi, panašiai buvo ir su D. Trumpu.

„Tai nebuvo jokia meilės istorija ar kažkas panašaus. JAV prezidentas tiesiog tapo kanalu daugeliui tų nuotaikų“, – sakė F. Furedi.

Ar tai garantuoja gerą valdyseną?

„Ne“, – sakė F. Furedi. „Viena didžiųjų mūsų pasaulio tragedijų yra ta, kad demokratijai valstybėje reikia rimtų politinių partijų.“