Mokslininkai praneša pasiekę rekordinį gręžimo gylį po Vakarų Antarktidos ledo skydu ir, ištyrę gautus sluoksnius, aptiko ženklų, kad ši teritorija kadaise bent iš dalies buvo atvira jūra.

Tarptautinė 29 tyrėjų komanda nurodo, kad ši milžiniška ledo masė sukaupta tokiais kiekiais, jog visiškai ištirpusi galėtų pasaulinį jūros lygį pakelti maždaug 4–5 metrais.

Išgręžę ledą ir po juo esančias nuosėdas, mokslininkai paėmė mėginius, leidžiančius atkurti sąlygas, vyravusias prieš net 23 milijonus metų.

Tyrėjai tikisi, kad nagrinėdami, kaip šis ledo skydas tirpo Žemės praeityje, galės tiksliau nustatyti veiksnius, lėmusius jo atsitraukimą, įskaitant tuometinę vandenyno temperatūrą. Tai gali padėti geriau prognozuoti, kaip sparčiai ledynas tirps ateityje, klimatui toliau šylant.

„Pastarųjų dešimtmečių palydoviniai stebėjimai rodo, kad ledo skydas masę praranda vis sparčiau, tačiau vis dar neaišku, koks temperatūros padidėjimas galėtų paskatinti spartų ledo nykimą“, – teigiama trečiadienį paskelbtoje pirminių stebėjimų ataskaitoje.

„Iki šiol ledo skydų modeliuotojai buvo priversti remtis geologiniais duomenimis, surinktais gerokai toliau nuo šios vietovės“, – teigiama ataskaitoje.

Komanda, kuriai vadovavo „Earth Sciences New Zealand“, Velingtono Viktorijos universitetas ir „Antarctica New Zealand“, gręžė „Crary Ice Rise“ vietovėje, esančioje Roso ledo šelfe. Čia jiems pavyko prasiskverbti per 523 metrus ledo ir dar 228 metrus senovinių uolienų bei dumblo sluoksnių.

Jūrinių organizmų pėdsakai

„Dalis nuosėdų buvo būdinga sankaupoms, kurios susidaro po ledo skydu, panašiu į tą, kurį šiandien matome „Crary Ice Rise“ vietovėje“, – sakė viena iš vyriausiųjų tyrimo mokslininkių Molly Patterson iš JAV „Binghamton University“.

Vis dėlto tyrėjai taip pat aptiko kriauklių fragmentų ir šviesos reikalaujančių jūrinių organizmų liekanų. Pasak M. Patterson, tokia medžiaga labiau būdinga atvirai jūrai, virš vandenyno plūduriuojančiam ledo šelfui arba ledo šelfo pakraščiui, nuo kurio skyla ledkalniai.

Mokslininkai jau anksčiau manė, kad šis regionas kadaise buvo atvira jūra, o tai rodytų Roso ledo šelfo atsitraukimą ir galimą Vakarų Antarktidos ledo skydo griūtį. Tačiau iki šiol nebuvo aišku, kada tiksliai tai įvyko.

„Naujasis gręžinys pateikė skirtingų laikotarpių aplinkos sąlygų seką ir tiesioginių įrodymų, kad šiame regione būta atviros jūros“, – sakė M. Patterson.

Kitas vienas iš projekto vadovų Huw Horgan iš Velingtono Viktorijos universiteto teigė, kad pirminiai duomenys rodo, jog paimti mėginiai apima pastaruosius 23 milijonus metų.

„Šis laikotarpis apima ir etapus, kai pasaulinė vidutinė Žemės temperatūra buvo gerokai daugiau nei dviem Celsijaus laipsniais aukštesnė už ikipramoninį lygį“, – sakė H. Horgan.

Gręžimo darbai baigti sausį. Kernų mėginiai iš „Crary Ice Rise“ buvo pergabenti daugiau kaip 1 100 kilometrų per Roso ledo šelfą į „Scott Base“, iš kur jie bus siunčiami į Naująją Zelandiją tolesnei analizei.