BRIUSELIS — Kroatija teigia turinti sprendimą, galintį galutinai nutraukti Vengrijos priklausomybę nuo rusiškos naftos. Tačiau tam, pasak Zagrebo, trūksta vieno dalyko – ministro pirmininko Viktoro Orbáno politinės valios.

Kroatijos valdžia kaip alternatyvą rusiškai žaliavai siūlo maždaug 35 metų senumo, apie 600 kilometrų ilgio vamzdynų sistemą, jungiančią Balkanus ir Vidurio Europą.

Šis maršrutas, jų teigimu, galėtų aprūpinti nafta ne tik Vengriją, bet ir Slovakiją, kartu prisidedant prie Europos Sąjungos pastangų galutinai nutraukti likusias energetinės prekybos su Maskva grandis.

Vis dėlto, artėjant rinkimams Vengrijoje, Budapeštas, pasak Kroatijos, pasiūlymą atmeta. V. Orbánas savo politinėje kampanijoje pigios rusiškos naftos temą yra pavertęs vienu pagrindinių argumentų, o Kroatijos siūlomas kelias jam esą tampa nepatogus.

Paradoksalu, tačiau, kaip nurodoma, per šį vamzdyną Vengrija jau dabar tyliai gauna reikšmingus naftos kiekius.

Nuo 2022 m., kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, Vengrija ir Slovakija ir toliau stipriai rėmėsi rusiška nafta, priešindamosi platesniam ES siekiui mažinti rusiškų energijos išteklių importą.

Skelbiama, kad Vengrija per šį laikotarpį net padidino priklausomybę: 2025 m. rusiška nafta sudarė 93 proc. viso importo, kai 2021 m. – 61 proc.

Situacija dar labiau paaštrėjo po to, kai sausio pabaigoje sutriko sovietmečiu statyto naftotiekio „Družba“ darbas. Šiuo maršrutu rusiška nafta per Ukrainos teritoriją keliaudavo į Vengriją ir Slovakiją. Nuo vasario Vengrija kaltino Ukrainą vilkinant remonto darbus ir įspėjo apie galimus tiekimo sutrikimus, jei tranzitas nebus atnaujintas. Ukraina pranešė, kad remontą ketina užbaigti šį pavasarį.

Į šį kontekstą Kroatija įveda kitą variantą – naftotiekį „Adria“, pastatytą 1989 m. ir valdomą valstybės remiamos energetikos bendrovės „Janaf“. Zagrebui tai – kelias, galintis sumažinti rizikas ir padėti Vengrijai atsisakyti rusiškos naftos, kai tiekimas per „Družbą“ tampa nepatikimas.

Ir iš dalies tai jau vyksta. Teigiama, kad vasarį, kai Vengrija prašė skubaus papildomo tiekimo, Kroatija padidino srautus per „Adria“ ir per maždaug mėnesį eksportavo 800 tūkst. tonų naftos Vengrijos naftos bendrovei „MOL“.

Ši įmonė valdo naftos perdirbimo gamyklas tiek Vengrijoje, tiek Slovakijoje. Toks kiekis, vertinant pagal „MOL“ deklaruojamus perdirbimo mastus, galėtų sudaryti iki maždaug dviejų trečdalių metinio poreikio. Skelbiama, kad balandį ir gegužę numatyti dar keli kroviniai.

Pati „MOL“ pripažįsta, kad tiekimas per „Adria“ padeda palaikyti stabilumą. Bendrovės atstovas Ambrus Halász teigė, jog tiekimas Vengrijai kol kas yra „nepertraukiamas“ dėl naftos, atkeliaujančios iš Libijos, Kazachstano, Norvegijos, Saudo Arabijos ir JAV – didelė dalis jos esą keliauja būtent šiuo maršrutu.

Atrodytų, tai galėtų tapti proga Budapeštui galutinai atsisakyti rusiškos naftos. Tačiau Vengrija, kaip teigiama, keisti kurso neskuba.

Budapeštas tvirtina, kad „Adria“ neva negali pakeisti rusiškos naftos: rusiška žaliava esą pigesnė ir geriau pritaikyta šalies perdirbimo gamykloms. Vengrija taip pat kritikuoja „Janaf“ taikomus tranzito mokesčius, vadindama juos per dideliais, ir remiasi praėjusių metų rugsėjį vykusiu pajėgumų testu, kuris, pasak jos, parodė, jog vamzdynas nepajėgus užtikrinti reikalingo srauto.

Vengrija reikalauja naujo, platesnio pajėgumų patikrinimo visoje Kroatijos atkarpoje, įvairiais metų laikais ir skirtingomis oro sąlygomis. „Janaf“ teigia, kad to nereikia, nes realūs srautai jau rodo vamzdyno galimybes.

Be to, Vengrija, kaip nurodoma, siekia, kad Kroatija per „Adria“ leistų tiekti ir sankcionuotą rusišką naftą kartu su ne rusiška žaliava, argumentuodama, jog turimos išimtys sankcijų režime tai esą leidžia.

Kai kurių ekspertų nuomone, tokie reikalavimai rodo, kad V. Orbáno laikysena rusiškų energijos išteklių atžvilgiu yra ne vien ekonominė.

„Vengrija turi pakankamai pajėgumų per „Adria“ naftotiekį patenkinti 100 proc. poreikio ir susiduria su mažesniais tranzito mokesčiais nei importuojant rusišką naftą“, – teigė tyrėjas Isaac Levi. Jo vertinimu, priklausomybė nuo rusiško iškastinio kuro yra labiau politinės valios, o ne techninių apribojimų klausimas.

„Janaf“ atstovė Michaela Julijana Vranješ tvirtino, kad derybos yra „sąmoningai dramatizuojamos“. Ji teigė, jog tranzito mokesčiai yra sąžiningi, o „Adria“ gali tiekti apie 280 tūkst. barelių per dieną į Vengriją ir Slovakiją – daugiau, nei šios šalys gaudavo per „Družbą“. Anot jos, rugsėjo testas buvo ribotos apimties, nes to reikalavo pati „MOL“.

Konfliktas, pasak apžvalgininkų, slepia ir gilesnes nuoskaudas. Kroatijos požiūrį į „MOL“ temdo 2011 m. korupcijos skandalas, kai „MOL“ vadovas Zsolt Hernádi Kroatijoje buvo nuteistas jam nedalyvaujant byloje, kaltinant neteisėtu būdu įgyjant kontrolinį paketą Kroatijos valstybinėje naftos bendrovėje „INA“.

Z. Hernádi šį sprendimą ginčija, o Vengrija yra atsisakiusi tenkinti Kroatijos prašymus jį išduoti. Tai, teigiama, prisideda prie Kroatijos nepasitikėjimo „MOL“ ir platesnio ginčo energetikos sektoriuje.

Tuo metu Vengrija teigia besijaučianti nuskriausta. „MOL“ atstovas A. Halász aiškino, kad „Janaf“ atsisakymas leisti tiekti rusišką naftą per „Adria“, remiantis rizika pažeisti ES sankcijas, esą prilygsta tiekimo atsisakymui ir prieigos ribojimui.

Jis apkaltino „Janaf“ piktnaudžiavimu „monopoliu“, nes būtent šis maršrutas laikomas pagrindiniu keliu tiekti naftą į Vengrijos ir Slovakijos perdirbimo gamyklas iš jūros pusės.

Skelbiama, kad Vengrija dėl šios situacijos kreipėsi į ES konkurencijos institucijas. Taip pat Budapeštui kelia įtarimų Kroatijos nenoras atlikti dar vieną pajėgumų testą, nors, kaip pabrėžia Zagrebas, faktiniai srautai jau įrodo vamzdyno galimybes.

Vienas Vengrijos pareigūnas, kalbėjęs anonimiškai, teigė, kad trumpalaikis tiekimo laikotarpis esą negali būti prilyginamas patikimam tiekimui ištisus metus, ypač atsižvelgiant į skirtingas naftos rūšis, oro sąlygas ir ribotas „MOL“ perdirbimo gamyklų galimybes dirbti su ne rusiška žaliava.

„Būtent todėl siūlėme išsamų bandymų režimą, apimantį visą maršrutą nuo Omišalj terminalo iki perdirbimo gamyklų, skirtingais sezonais ir pilnu eksploataciniu režimu“, – aiškino jis. Pareigūno teigimu, Kroatija šiam planui nepritaria.

„MOL“ atstovas taip pat nurodė, kad aiškų vaizdą, ar „Adria“ atitinka poreikius, esą apsunkina gaisro padaryta žala vienoje Vengrijos perdirbimo gamykloje, kuri dar nėra visiškai atkurta.

„Janaf“ atstovė atkirto, jog akivaizdu, kad „MOL“ prieštaravimai susiję ne su kainomis ar pajėgumais, o su siekiu kuo ilgiau išlaikyti galiojančią išimtį importuoti sankcionuotą rusišką naftą.

Šie ginčai, kaip teigiama, vėl iškilo ir už uždarų durų vykusiame ES energetikos ministrų susitikime. Vengrijos delegatas esą neneigė, kad „Adria“ srautai padeda užtikrinti tiekimą šalyje, tačiau ir toliau akcentavo teisę į rusišką naftą. „MOL“ atstovas pabrėžė, kad negalima toleruoti priklausomybės nuo vieno šaltinio, todėl Vengrijai reikia kuo daugiau tiekimo maršrutų ir lankstumo pirkimuose.

Ar situacija gali pasikeisti? Vienas lūžio taškų galėtų būti rinkimai Vengrijoje. Opozicinė partija „Tisza“, kuri, kaip skelbiama, pirmauja prieš V. Orbáno partiją „Fidesz“, yra pažadėjusi palaipsniui atsisakyti rusiškų energijos išteklių, tačiau ne anksčiau kaip iki 2035 m.

Tačiau tuo pat metu atsiranda ir dar viena kryptis. Kroatijos ekonomikos ministras Ante Šušnjar užsiminė apie naują Vengrijos įsipareigojimą pirkti naftą iš JAV administracijos. O šių srautų kelias, pasak jo, galėtų būti tas pats – Kroatijai priklausantis „Adria“ naftotiekis.